Ana bėgdama sutiko Buchariną. Po kelių metų vėl susitiko ir pragyveno devynius metus. Kol Stalino įsakymų, Berijos gaujos nužudė Nikolajų Buchariną . Nieščią Aną pasmerkė ilgom kančiom.
....................................................................................................
Sutinku- tarė Stalinas.
Išsitraukė Iš Diežutės Kazbėk papirosą, suardė
ir sukimšo tabaką į pypką. Baigęs kimšti, permetė sėdinčius už stalo: Menžinskį, Jagodą, ir Lakobą. - Tegul mano vilos saugumu rūpinasi Užkaukazės federacijos Čekistai, o ne Maskvos
pasiųsti darbuotojai.
Draugas Menžinski duokit nuruodymus Užkaukazės VČK viršininkui Draugui...... Draugui- Stalinas užsikirto lyg pamiršęs pavardę.
Draugui Berijai Laurentijui Paulovičiui, užbaigė Lakoba. Tai patikimas žmogus.
Taip, taip pritarė Stalinas, ištikimų žmonių visada reikia. Todėl Čekistų auklėjimas, jų moralinis
tyrumas- mūsų pirmaeilis uždavinys. Tegul visi
bolševikai turi tvirtą požiūrį į kadrų rengimą ir auklėjimą. Stalinas žvilgsnis pasidarė niūrus ir grėsmingas, visi pajuto ledinį šaltį, ir
suprato nepasakytą vado mintį.
Stalinas vis labiau ir labiau kaupė neapykantą opozicijai, - Trockiui, Zinovjevui, Kamenevui, Bucharinui.
Kalbėdamas apie kadrų auklijimą jis širdy jau seniai jims skyrė mirties nuosprendį.
Lakoba jau seniai jautė, kad kalbos apie kadrų auklėjimą ir rengimą rodė, kad artėja žudynių metas, vargą tiems, kuriuos vadas rengiasi auklieti. Šį pokalbį su visomis smulkenomis Lakobą prisiminė dabar, važiuodamas
Į Stalino vilą Cchaltuboje.
Visur lyg voratinklis kyba netikrumas, nepasitikėjimas, vaidmainystė. / Kaip visa tai pažystama šiandiena Lietuvoje, pabandykit paneigti/
Žmonės įprato vieną sakyti, kitą galvoti
trečią daryti. Net šį grąži diena slėpė savyje visukių netikėtumų, kurie atsiskleis visu gruožių
už kelių valandų, susitikus su draugų Stalinu.
Lakoba sunkiai atsiduso. Jo veidas dar labiau paniūro, sprendžiant ir nesprendžiant svarbius klausimus, - ar gerai darai rekomenduodamas Beriją Stalinu? Lakobą gerai žino
kokios kalbos sklando Užkaukazėje api Beriją . Tiesa, Berija mažai kišo nosį į Abchaziją, Tačiau iš Armenijos, Grūzijos, Azerbaidžano, ar neperdaug lavonų šioje gruožių
ir palaimą alsuojančioje kalnnų žemėje. ar jų
nepadidės, kai sueis į pažintį du tigrai: Stalinas
ir Berija. Lakoba pajuto vidinį šiurpą, o blogą lementi nuojautą pervėrė jam širdį.
Taip. Ateina kieti laikai., ir kaip jie klostysis
Tarybiniai šaliai, niekas negali atspieti.
Taip nelengva bus Berijai rasti vidurio kelio, o gal jo ir neras.
Dar labiau Lakobą nustębino pats Berija. Apsirengęs padevietą, kareivišką palaidinę purvinais auliniais batais, jis sušilęs švaistėsi po kiemą.
Ne vieno civylio nesimatė. Daugiausiai lakstė Berijos,, Geležinė gvardiją“: Įsidemėkit: Merkulovas Kobulovas Goglidzė, Dekonozovas /amžiams atsiminkit tas pavardes
Baltijos valstybių budelius, atsiminkit, nuo gimimo, visada/ Čia jie dirbo kaip darbininkai, nors visų kišenėse pupsojo ginklai. Už vilos matėsi kariuomenės postai, paskirti Frunzės.
Stalinas atsirado po pietų, lydimas didelio būrio čekistų. Buvęs pri vartų Berija jau norėjo pulti prie pirmosios mašinos, kurioje susmaižavo trumpai kirpti ūsai ir stačia kepure. Viskas labai pažįstama iš laikraščių nuotraukų, bet susilaikė, supratęs,
kad elgiasi vaikiškai. Juk pirmoje mašinoje /jam minėjo Jagoda / visada sėdi vado antrininkas., kuri nelabai gali atskirti nuo šeimininko.
Draugas Berija? sučiaumojo lūpomis Stalinas, lyg stebiedamas, kad toks retas gyvis Laurentijus Paulovičius, išdygs jam prieš akis, - Tai sveiki, draugas Berija, o pirmiausia ačių už
Mama. Lakoba ir Ivanovas pastatė ausis.
Apie kokią mamą vadas kalba? Kartvališvilis
tamsiai nuraudo. O prakeiktas Berija visur suspieja ir viską atspieja. Juk tai jis dar dirbdamas Radenco pavaduotoju, surado Stalino motiną tame Gorio užkampyje, tuojau apgyvendino nužudyto caro karininko namamelyje ir nuolat rūpinosi.
Draugas Stalinas - pasitempė lyg styga Berija. Juk mes gerai žinome, kad bolševikų partijos reikalai ir liaudies gerovės kūrimas atima visą jūsų laiką.
Draugas Berija, jūs gerai padirbėjote tvarkydamas šią vilą. bet to nereikia. Draugas Stalinas nori tik ramios vietos padirbėti, o to
grožio, tų žolynų, gėlių- nebūtina. Pažiūriekitę, tie krūmai užstuoja saulę. juos reikia persodinti.
Stalinas neskyrė krūmų nuo medžių. Jam buvo
vis viena, ar tai medis ar tai krūmas, bet
jis gerai skyrė kiekvieną paklusnumo ir atsidavimo gestą.
Taip, - taip, - skubiai mes juos pašalinsim,..... tai yra persodinsim. Iki vakaro bus viskas atlikta.
Draugas Stalinai.... Na gerai, gerai. Mes su Viačeslavų
Michailovičiumi Molotovu jau eisim į vidu.
Blogiausiai jautėsi Kartuvelišvilis, nes pamatė, kad tualetą dažo kostimotas ir kaklaraištį užsidėjęs, poniškos išvaisdos viriškis /tikrai Gruziniškas
jumoras, prisimenant kinofilmus/ visi sargybiniai,
buvo kieme, staiga užsimanė į tualetą ir ten
ilgai sediedami leisdavo visokius garsus, tyliai
Šaipydamiesi, iš pykčiu verdančio pirmojo sekretoriaus veido.
Verandoje pasiruodė Stalinas.
Draugas Stalinai. Viskas padaryta, kaip Jūs numatėt. Dabar vaisdas į jūrą nuostabus.
Na, einame pasižiūrieti jūros, - tarė Stalinas ir
užsidegė pypkę. Stalinas buvo aklas ir kurčias
gamtos kerams. Suraukęs kaktą ir primerkęs akis, jis spoksojo į verandos skersinių pamažu repliojanti rudais šeriais apaugusio drūgio
vikšrą. -Koks čia šlikštynė? paklausė Stalinas, Pypkės cibuku ruodydamas vikšrą.
- Tai šilkverpis. sušuko Berija, niekada nematęs tokio padaro ir nežinojęs jo pavadinimo.
- Sakai šilkverpis? suabėjojo Stalinas. O aš manau, kad čia šūdvabalis griaužią vilos sienas
-U... niekšas kenkiejas. Ir Stalinas įniršęs trinktelėjo pypkės galva vikšrui, kuris nuo smūgio
plyšo lyg balionas aptaškydamas žalsvu skysčių
pypkę ir pirštus. Vadas ėmė valyti ištepliotus pirštus į kelnęs.
-Visų kenkėjų toks galas, garsiai sušuko Berija ir nagu nukrapštė prilipusi prie skersinio
vikšrą. Jis stengiesi neatsilikti nuo vado ir
būtų tą vikšrą sukramtęs dantimis, kad tik įtiktų Stalinui.
Stalinas apmetė akimis jūrą ir palingavo galva.
-Taip, jūra guli kaip nušauta, ar ne, draugas
Berija?
- Tikrai, taip, draugas Stalinas. Ramutėlė
Lyg lavonas.
-Na, va, ir pasgrožiejom gamta, - po pauzės
tarė Stalinas ir pasuko į vilos vidu.
-Už pusvalandžio ateikit gerti arbatos.
.................................................................................................
Po dviejų dienų, Berijos prikalbėtas, Stalinas išplaukė vyriausybinių kateriu į jūrą. Nedidelis kateris
pupsėdamas varikliu iš lieto yrėsi jūros pakrante. Kateryje, be Stalino buvo Berija, ir
Kartvelišvilis . Vadas vaikščiojo po denį, Rūkydamas
nepakeičiamą pypkę, o sustiprėjęs vėjas traukė
nuo galvos kepurę ir pleveno balto kitelio skvernus. Stalinas žvalgėsi pakrantę, stebėjo žuviedrų viražus ir markstėsi prieš saulę kaip tingus katinas. Tolumoje Šmėžavo didžiulio pakrantės apsaugos laivo siluitas, o po krūmais apaugusiuose akmenynuose slėpėsi pasienio postas. Viskas atrodė, kad tarybų šalis yra budri.
Staiga iš vieno apsaugos posto trenkė kulkos
vaidžio salvė. Kulkos prazvimbė aukštai virš katerio vairavimo kabinos, privertusius išbalti kiekvienoą, ęsanti laive. pasieniečiai ginlu reikalavo katerį sustoti.
Pasigirdus pirmiems šūviams, Stalinas krito ant grindų ir ėmė šliaužti už kapitono kabinos, sliepdamasis už tos silpnos prieglaudos. Jis nepaisė, kad grindys nešvarios, prilaistytos sūraus jūros vandens, kuris ant jo sniego baltumo švarko palieka nešvarius ženklus. Kur buvęs nebuvęs, šalia jo parkrito Berija šaukdamas:
-Šaudo niekšai..... Nori užmušti draugą Staliną,
bet mes neleisim. Ne. Ne.
Į kiekvieną Šūvį paplipą jis rėkė,, Ne“ ir
dengdamas Staliną atsigulė prie jo, užstodamas nuo kranto pusės. Berija jautė, kad Virpa Stalino kūnas, glausdamasis prie jo, Berijos kūno.
Vadas nepaprastai bijojo mirties ir būtų įmanęs palįsti po Bierijos pilvu, kad tik išvengtų kulkų.
Jauni pasienio apsaugos kareivėliai Ziminas ir fiodorovas gulėjo poste prie pat jūros, atydžiai stebė
dami plaukianti katerį, kuriio plevesavo vėliavėlė..,, Kažkokie viršininkai“. - pagalvojo Ziminas ir jau norėjo kelti snaudžiant draugą, kai iš krūmų,
ęsančių netoli jų, trenkė kulkosvaidžio papliūpa. abu kareiviai griebėsi šautuvų ir sužiuro į krūmus. Ten sliepėsi priešas, šaudantis į tarybinį
katerį, noriedami jį paskandinti arba užmušti jo keleivius. Abu kareivėliai tarnavo pasienyje neseniai ir nežinojo, ko griebtis. Su dviem šautuvais prieš kulkosvaidį nepakovosi.
Niekšai, baikit šaudyti į tarybinį katerį. - suriko jiems iš krūmų.
Miša. Girdi . Miša? sušnibšdėjo Fiodorovas draugui. - Jie liepia mums nešaudyti, bet šaudo tai jie, ne mes. Kažs čia darosi?
Dabar kulkosvaidis trenkė tiesiai į juos.
Ugninių kulkų šluota nukirto medžių šakas ir ant kareivėlių galvų pabiro lapų ir smulkučių šakučių lietus.
Ak banditai. Jūs pakėlėt ranką prieš tarybinius
vadovus. mirtis šunsnukiams mat, mat. - Tai ne priešai sušuko Fiodoras, iš kalbos supratęs, kad čia rusai, one kokie isibrovėliai. - tai klaida. Aš jiems tuoj
paaiškinsiu.
Fiodoras pašoko ir ėmė šaukti:
-Broliai, tai mes, pasieniečiai. Nešaudykit. Tai
klaida. Ne.
Nebaigė, nes nauja kulkų papliupa smogė į krūtinę ir nubloškė tarp akmenų. Tuo metu granatos sprogimas perpliešė orą, sudraskydamas
Paseniečius į gabalus. Jie jau nematė iš krūmų išlindusų Goglidzė ir Sergo, atėjusių patikrinti, ar granata atliko savo darbą. Sergo nusišypsojo putliomis lūpomis ir paglostė garbanuotą ševeliūrą.
-Viskas. Vadas bus tikrai patenkintas.
Kateryje Berija, tik išgirdęs granatos sprogimą,
pašoko ant koju ir, išsitraukęs pistoletą, pradėjo šaudyti kranto link, nesirūpindamas, kad kulkos sminga į vandenį ne daugiau kaip už šimto metrų.
-Sunaikinti visus niekšus. - urzgė jis blaš kydamasis po katerį. - Visus, kurie kesinsis į draugą
Staliną.
B. D.