Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Ana    bėgdama    sutiko    Buchariną.  Po  kelių  metų    vėl  susitiko  ir  pragyveno      devynius  metus.    Kol    Stalino    įsakymų,  Berijos    gaujos        nužudė      Nikolajų      Buchariną . Nieščią      Aną        pasmerkė    ilgom      kančiom. 
....................................................................................................
    Sutinku-    tarė    Stalinas. 
    Išsitraukė      Iš        Diežutės      Kazbėk      papirosą,    suardė
  ir    sukimšo    tabaką    į    pypką.    Baigęs    kimšti,    permetė      sėdinčius      už  stalo:    Menžinskį,    Jagodą,    ir    Lakobą.    -    Tegul    mano    vilos    saugumu      rūpinasi        Užkaukazės        federacijos      Čekistai,      o    ne      Maskvos 
    pasiųsti    darbuotojai.
      Draugas    Menžinski      duokit    nuruodymus      Užkaukazės      VČK      viršininkui    Draugui......  Draugui-  Stalinas      užsikirto    lyg      pamiršęs    pavardę.
        Draugui    Berijai    Laurentijui    Paulovičiui,    užbaigė      Lakoba.    Tai    patikimas      žmogus.
      Taip,  taip      pritarė      Stalinas,    ištikimų    žmonių    visada    reikia.      Todėl  Čekistų      auklėjimas,      jų    moralinis
  tyrumas-      mūsų    pirmaeilis      uždavinys.      Tegul    visi
  bolševikai        turi    tvirtą      požiūrį      į    kadrų      rengimą      ir    auklėjimą.      Stalinas    žvilgsnis    pasidarė      niūrus      ir      grėsmingas,      visi    pajuto    ledinį      šaltį,    ir 
  suprato    nepasakytą      vado      mintį. 
    Stalinas    vis    labiau      ir    labiau    kaupė    neapykantą      opozicijai, -  Trockiui,    Zinovjevui,      Kamenevui,  Bucharinui.
  Kalbėdamas      apie    kadrų      auklijimą      jis      širdy      jau      seniai      jims    skyrė        mirties      nuosprendį.
    Lakoba    jau    seniai    jautė,    kad      kalbos        apie    kadrų      auklėjimą      ir      rengimą      rodė,    kad      artėja    žudynių      metas,      vargą      tiems,      kuriuos    vadas        rengiasi      auklieti.      Šį      pokalbį        su    visomis    smulkenomis    Lakobą    prisiminė        dabar,        važiuodamas
  Į      Stalino      vilą        Cchaltuboje.
    Visur      lyg        voratinklis    kyba    netikrumas,    nepasitikėjimas,    vaidmainystė.    /  Kaip      visa    tai    pažystama    šiandiena    Lietuvoje,    pabandykit    paneigti/
  Žmonės        įprato      vieną    sakyti,      kitą      galvoti   
trečią    daryti.    Net  šį      grąži    diena  slėpė      savyje      visukių    netikėtumų,    kurie        atsiskleis      visu    gruožių
    už    kelių    valandų,      susitikus      su    draugų      Stalinu.
      Lakoba    sunkiai      atsiduso.        Jo    veidas        dar    labiau        paniūro,    sprendžiant    ir    nesprendžiant    svarbius          klausimus, -      ar      gerai      darai      rekomenduodamas        Beriją    Stalinu?      Lakobą      gerai    žino
kokios        kalbos    sklando      Užkaukazėje      api    Beriją .    Tiesa,      Berija    mažai    kišo      nosį    į    Abchaziją,      Tačiau    iš      Armenijos,        Grūzijos,    Azerbaidžano,    ar    neperdaug      lavonų      šioje      gruožių
  ir    palaimą      alsuojančioje    kalnnų    žemėje.      ar      jų
  nepadidės,    kai      sueis      į    pažintį      du    tigrai:  Stalinas
  ir      Berija.  Lakoba    pajuto    vidinį    šiurpą,    o    blogą      lementi      nuojautą      pervėrė      jam    širdį.
    Taip.      Ateina    kieti    laikai.,      ir    kaip      jie    klostysis
  Tarybiniai    šaliai,    niekas    negali      atspieti.
  Taip    nelengva    bus    Berijai    rasti        vidurio    kelio,    o    gal    jo    ir    neras.
      Dar    labiau    Lakobą    nustębino  pats    Berija.    Apsirengęs    padevietą,    kareivišką    palaidinę        purvinais  auliniais    batais,    jis    sušilęs        švaistėsi      po    kiemą.
    Ne  vieno    civylio    nesimatė.    Daugiausiai    lakstė    Berijos,, Geležinė  gvardiją“:      Įsidemėkit:  Merkulovas      Kobulovas    Goglidzė,      Dekonozovas    /amžiams  atsiminkit    tas    pavardes
    Baltijos  valstybių    budelius,  atsiminkit,    nuo  gimimo,  visada/    Čia    jie    dirbo      kaip    darbininkai,    nors      visų  kišenėse        pupsojo      ginklai.      Už    vilos    matėsi    kariuomenės  postai,    paskirti    Frunzės.
      Stalinas    atsirado    po    pietų,  lydimas      didelio    būrio    čekistų.    Buvęs    pri  vartų    Berija      jau      norėjo    pulti      prie    pirmosios    mašinos,    kurioje    susmaižavo    trumpai    kirpti      ūsai    ir    stačia    kepure.    Viskas    labai    pažįstama  iš    laikraščių    nuotraukų,    bet    susilaikė,  supratęs,
    kad        elgiasi    vaikiškai.    Juk    pirmoje    mašinoje  /jam  minėjo    Jagoda /    visada    sėdi        vado      antrininkas.,    kuri        nelabai    gali      atskirti      nuo    šeimininko.
      Draugas    Berija?    sučiaumojo    lūpomis      Stalinas,    lyg      stebiedamas,    kad  toks      retas      gyvis        Laurentijus      Paulovičius,    išdygs      jam        prieš    akis, -      Tai      sveiki,    draugas      Berija,      o    pirmiausia      ačių      už     
  Mama.        Lakoba    ir      Ivanovas      pastatė      ausis.
    Apie    kokią    mamą      vadas    kalba?      Kartvališvilis
    tamsiai    nuraudo.      O        prakeiktas        Berija      visur    suspieja      ir        viską    atspieja.      Juk      tai      jis      dar        dirbdamas        Radenco    pavaduotoju,    surado    Stalino        motiną    tame      Gorio      užkampyje,    tuojau    apgyvendino      nužudyto      caro      karininko    namamelyje      ir    nuolat    rūpinosi.
      Draugas      Stalinas -    pasitempė      lyg      styga      Berija.    Juk    mes    gerai    žinome,  kad        bolševikų    partijos      reikalai    ir      liaudies      gerovės        kūrimas      atima      visą    jūsų    laiką.
    Draugas      Berija,      jūs      gerai  padirbėjote      tvarkydamas      šią      vilą.      bet    to    nereikia.      Draugas    Stalinas    nori      tik      ramios    vietos      padirbėti,      o    to
    grožio,    tų      žolynų,    gėlių-  nebūtina.      Pažiūriekitę,    tie    krūmai    užstuoja      saulę.      juos      reikia      persodinti.
Stalinas    neskyrė      krūmų    nuo    medžių.    Jam    buvo
      vis    viena,    ar    tai      medis      ar    tai    krūmas,    bet
    jis    gerai    skyrė      kiekvieną        paklusnumo      ir    atsidavimo      gestą.
    Taip, -      taip, -      skubiai    mes    juos    pašalinsim,..... tai    yra      persodinsim.    Iki    vakaro    bus      viskas    atlikta.
  Draugas      Stalinai.... Na    gerai,    gerai.    Mes  su  Viačeslavų
    Michailovičiumi    Molotovu    jau    eisim    į    vidu.
    Blogiausiai    jautėsi    Kartuvelišvilis,    nes      pamatė,    kad      tualetą    dažo      kostimotas    ir    kaklaraištį    užsidėjęs,    poniškos    išvaisdos    viriškis  /tikrai      Gruziniškas
    jumoras,    prisimenant      kinofilmus/      visi    sargybiniai,
  buvo    kieme,      staiga      užsimanė    į    tualetą    ir    ten
  ilgai      sediedami    leisdavo        visokius    garsus,      tyliai
  Šaipydamiesi,    iš      pykčiu    verdančio    pirmojo      sekretoriaus      veido.
    Verandoje    pasiruodė        Stalinas.
      Draugas    Stalinai.      Viskas      padaryta,    kaip        Jūs      numatėt.    Dabar      vaisdas      į        jūrą      nuostabus.
  Na,  einame    pasižiūrieti    jūros, -      tarė      Stalinas    ir
  užsidegė        pypkę.      Stalinas    buvo      aklas    ir    kurčias
gamtos      kerams.    Suraukęs    kaktą    ir      primerkęs      akis,        jis      spoksojo    į      verandos    skersinių      pamažu      repliojanti      rudais        šeriais      apaugusio      drūgio
    vikšrą.        -Koks    čia      šlikštynė?      paklausė        Stalinas,      Pypkės    cibuku      ruodydamas    vikšrą.
  -  Tai      šilkverpis.    sušuko      Berija,      niekada    nematęs  tokio    padaro  ir      nežinojęs    jo      pavadinimo.
    -  Sakai      šilkverpis?      suabėjojo    Stalinas.    O    aš    manau,    kad      čia      šūdvabalis    griaužią        vilos    sienas
  -U...    niekšas    kenkiejas.      Ir    Stalinas    įniršęs      trinktelėjo        pypkės    galva    vikšrui,  kuris    nuo    smūgio
  plyšo    lyg      balionas      aptaškydamas        žalsvu    skysčių
  pypkę      ir    pirštus.      Vadas    ėmė      valyti    ištepliotus    pirštus      į    kelnęs.
    -Visų    kenkėjų    toks    galas,    garsiai      sušuko        Berija    ir      nagu      nukrapštė      prilipusi      prie      skersinio
    vikšrą.        Jis    stengiesi      neatsilikti      nuo    vado        ir
būtų      tą      vikšrą      sukramtęs      dantimis,      kad      tik      įtiktų        Stalinui.
      Stalinas      apmetė    akimis    jūrą    ir    palingavo  galva.   
      -Taip,    jūra    guli    kaip    nušauta,      ar    ne,    draugas
      Berija?
      -  Tikrai,      taip,      draugas        Stalinas.    Ramutėlė   
        Lyg          lavonas.
        -Na,      va,    ir    pasgrožiejom    gamta, -    po    pauzės
    tarė      Stalinas    ir      pasuko      į      vilos      vidu.
      -Už      pusvalandžio    ateikit    gerti      arbatos.
    .................................................................................................

Po    dviejų    dienų,    Berijos    prikalbėtas,      Stalinas    išplaukė      vyriausybinių    kateriu    į  jūrą.    Nedidelis  kateris
pupsėdamas      varikliu    iš    lieto      yrėsi      jūros      pakrante.    Kateryje,    be    Stalino      buvo    Berija,    ir 
Kartvelišvilis .      Vadas    vaikščiojo      po    denį,  Rūkydamas   
nepakeičiamą    pypkę,    o    sustiprėjęs    vėjas      traukė 
  nuo    galvos      kepurę    ir      pleveno    balto      kitelio      skvernus.      Stalinas      žvalgėsi      pakrantę,    stebėjo      žuviedrų      viražus    ir    markstėsi    prieš    saulę    kaip    tingus    katinas.      Tolumoje    Šmėžavo    didžiulio      pakrantės    apsaugos      laivo      siluitas,    o  po      krūmais      apaugusiuose      akmenynuose    slėpėsi      pasienio      postas. Viskas      atrodė,      kad      tarybų      šalis    yra      budri.
    Staiga    iš    vieno      apsaugos      posto        trenkė    kulkos
vaidžio      salvė.        Kulkos      prazvimbė    aukštai      virš      katerio      vairavimo      kabinos,      privertusius      išbalti      kiekvienoą,    ęsanti      laive.      pasieniečiai      ginlu      reikalavo      katerį        sustoti.
      Pasigirdus      pirmiems      šūviams,    Stalinas      krito      ant    grindų    ir      ėmė      šliaužti      už      kapitono      kabinos,        sliepdamasis      už      tos      silpnos      prieglaudos.      Jis    nepaisė,      kad        grindys      nešvarios,      prilaistytos      sūraus      jūros      vandens,    kuris    ant      jo      sniego    baltumo      švarko    palieka        nešvarius      ženklus.      Kur  buvęs        nebuvęs,    šalia    jo    parkrito      Berija      šaukdamas:
      -Šaudo      niekšai.....    Nori    užmušti        draugą      Staliną,
  bet      mes      neleisim.    Ne.      Ne.
        Į    kiekvieną    Šūvį      paplipą    jis      rėkė,, Ne“    ir
dengdamas      Staliną      atsigulė        prie    jo,      užstodamas    nuo      kranto      pusės.  Berija    jautė,    kad    Virpa      Stalino      kūnas,      glausdamasis    prie    jo,    Berijos      kūno.
      Vadas      nepaprastai    bijojo    mirties    ir      būtų      įmanęs      palįsti        po    Bierijos      pilvu,      kad    tik    išvengtų      kulkų.
    Jauni    pasienio    apsaugos    kareivėliai    Ziminas    ir    fiodorovas      gulėjo  poste    prie    pat    jūros,    atydžiai    stebė
dami      plaukianti    katerį,    kuriio      plevesavo    vėliavėlė..,, Kažkokie      viršininkai“. -    pagalvojo        Ziminas    ir    jau      norėjo    kelti    snaudžiant    draugą,    kai  iš    krūmų,
    ęsančių    netoli    jų,    trenkė      kulkosvaidžio    papliūpa.      abu    kareiviai      griebėsi    šautuvų    ir    sužiuro    į    krūmus.      Ten    sliepėsi    priešas,    šaudantis    į      tarybinį 
  katerį,      noriedami    jį  paskandinti    arba        užmušti    jo    keleivius.      Abu      kareivėliai    tarnavo  pasienyje  neseniai      ir      nežinojo,    ko    griebtis.      Su    dviem      šautuvais      prieš          kulkosvaidį    nepakovosi.
      Niekšai,    baikit    šaudyti    į    tarybinį    katerį. -  suriko    jiems    iš    krūmų.
    Miša.    Girdi  .    Miša?      sušnibšdėjo      Fiodorovas      draugui. -    Jie    liepia    mums    nešaudyti,      bet      šaudo      tai      jie,    ne    mes.      Kažs      čia      darosi?
        Dabar      kulkosvaidis    trenkė      tiesiai      į    juos.   
  Ugninių      kulkų      šluota    nukirto      medžių    šakas  ir    ant    kareivėlių      galvų    pabiro  lapų    ir    smulkučių    šakučių  lietus.
        Ak        banditai.      Jūs    pakėlėt  ranką  prieš      tarybinius
    vadovus.      mirtis      šunsnukiams      mat,  mat. -  Tai    ne  priešai    sušuko      Fiodoras,    iš      kalbos    supratęs,    kad      čia      rusai,    one    kokie      isibrovėliai. -    tai    klaida.    Aš    jiems    tuoj
paaiškinsiu.
      Fiodoras    pašoko    ir    ėmė    šaukti:
      -Broliai,    tai    mes,    pasieniečiai.      Nešaudykit.    Tai
  klaida.    Ne.
    Nebaigė,    nes    nauja    kulkų    papliupa    smogė    į    krūtinę    ir    nubloškė      tarp  akmenų.      Tuo    metu      granatos    sprogimas    perpliešė    orą,    sudraskydamas
  Paseniečius    į    gabalus.      Jie    jau    nematė    iš    krūmų      išlindusų    Goglidzė    ir    Sergo,    atėjusių    patikrinti,    ar    granata      atliko      savo    darbą.    Sergo    nusišypsojo      putliomis      lūpomis    ir    paglostė      garbanuotą    ševeliūrą.
    -Viskas.      Vadas    bus    tikrai        patenkintas.
  Kateryje      Berija,      tik    išgirdęs      granatos    sprogimą,
    pašoko    ant      koju    ir,    išsitraukęs      pistoletą,    pradėjo    šaudyti    kranto    link,    nesirūpindamas,    kad    kulkos      sminga    į  vandenį    ne    daugiau  kaip    už    šimto      metrų.
    -Sunaikinti    visus    niekšus. - urzgė    jis    blaš    kydamasis    po    katerį. -    Visus,    kurie    kesinsis    į    draugą
        Staliną. 

            B.      D.
2008-08-02 18:20
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-08-03 13:07
Mana
" jūra    guli    kaip    nušauta,"
" būtų      įmanęs      palįsti        po    Bierijos      pilvu,      kad    tik    išvengtų      kulkų. ":)))Prajuokinot.
Sugebėjote paprastai , vaizdingai ir tikroviškai papasakot .Gerai įsimenama.
:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2008-08-02 22:59
Bent kartas
"Rūkydamas nepakeičiamą pypkę", šiek tiek primena premjerą gediminą mūsų, tik anįs didelis demokratas, bet seka tas pačias kirkilovo pasakėčias.
Labai sexuoli scena su Josephu ir Laurentijumi, iš meilės, tačiau kokios?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-08-02 19:31
Nepastovi
Labai įdomu buvo skaityti.Ačiū.:) Kaip Jūs nepavargstat taip daug spausdinti?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-08-02 18:23
gipsis
Štai    kaip    reikia  stengtis      užkariauti
    Savo    gaujos    vado    besaligišką 
    atsidavimą......
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą