Kiekvienas rytas turi kažką savito, o tai, kas artima ir pažinta turi kažkokią priešybės dalelytę. ;] Visas eilėraštis nuostabus, bet labiausiai pajaučiau 4stulpelį ir paskutines dvi eilutes. Kadangi jos labai meniškai susietos su eilėraščio pradžia.
Jei yra Žalgirio alus, reikia ir Ryto alaus. TA VIETA SU BUTELIU tiktų audiovizualinei reklamai, kuri pritrauktų auditoriją iš Vilniaus kioskų metakomplekso. O gal ir ne viskas nuo alaus gėrimo priklauso. Pvz tada pusę šiauliečių būtų gubernatoriais nes geria gubernijos alų.
šitas smagus, tik nesupratau šitos vietos:
pabundi
įsikirtai į koją?
kaip čia tą formą suprast, kur čia ryšys?
jei būtų :
pabundi
įsikerti į koją
tada kaip ir aiškiau.
o dabar...
"prie upės vyrukas
su alaus buteliu
ne mano tėvas
prie upės butelys
su ne mano tėvu
ne mano upė
prie tėvo su buteliu " ---- ši vieta gera, raiška, ritmika, ir gili kontekste. (tėvas sūnus šv.dvasia, trijulėje. ne dienoraštinis kūrinys, turi globalią šviesą, kurios spinduliai aplieja Kultus.)
ta vieta gera, raiška gera, sklandi, kitas kalbėjimas gal ir turi gilumo, deja, tą gilumą pavagia nesklandus kalbėjimas (eilių, poezijos atžvilgiu), daro jį tokiu kasdienišku ne poetišku, o gilintis, kad "išlaužtum"-užčiuoptum, išgirstum mintį `v i s i š k a i `n e s i n o r i, (eilių, poezijos atžvilgiu, ji tekste nesuskamba, kaip suskamba pacituota, toje kalbėjimo ritmikoje, ) `s k a i t a n t `p o e z i j ą.
tas kalbėjimas nėra poetiškas - meniniu atžvilgiu, raiška. (tada geriau jau proza, kurioje žinoma, kastuvas, kai parašyta kastuvas, reikštų ne tik kastuvą, ir daugiau nieko, tokią prozą rašyti.)
poezija - ta vieta kurią pacitavau, ir sklandi, netuščia, ir turi teminę idėją - minties gylį. (tik mano nuomonė apie jūsų tekstuką.)
pacituota atkarpa stipri, daugiasluoksnė, kurianti nuotaiką pasirinktais įvaizdžiais (kuri-nuotaika, kartu yra darnoje su mintimi.) labai patiko. Poezija - literatūriškai, ir paprastai, bet ne prastai.