Rašyk
Eilės (68494)
Fantastika (2073)
Esė (1634)
Proza (9925)
Vaikams (2359)
Slam (54)
English (1042)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Konkursui „Keliauk - rašyk“
                                            Vladas Turčinavičius, 2008 05 28

    KITONIŠKA DZŪKIJA                   

    Gal tai bus kelionių esė, manant, kad žmogus keliauti gali ir kūnu, ir mintimis, o mintimis - gal net įdomiau, nes ir skaitytoją galima sužavėti paradoksaliomis įžvalgomis, negirdėtomis ar primirštomis istorijomis.
    Gegužės pradžios ilgojo savaitgalio saulėta diena. Aš, dzūkas nuo Seirijų, gruzinė Valentina Getija ir vaikaitis, penktokas Karolis - visi vilniečiai, sėdom į automobilį „Almera“ ir nuriedėjom Lydos plentu pietyn į Šalčininkus. Plentas tik prie Vilniaus buvo šiek tiek kauburėtas, o toliau asfaltas tęsėsi lygus kaip stalas, tikrai europietiškas, matyt, norėta nustebinti atvykstančius iš Rytų, mat, kaip Europos Sąjungoje sutvarkyti keliai. Bevažiuojant apytuščiu plentu, vos vieną kitą sutikdavome automobilį, užplūdo įvairios mintys...
    Vincas Krėvė rašė, jog dar 19 amžiaus pabaigoje, kai pavadindavai „dzūku“, tai žmogus įsižeisdavo, gal todėl jis rašė ne apie Dzūkiją, o apie Dainavos šalį, (istorijos šaltiniuose 1253 metais paminėtą „terra Deynove“). Prūsų kalbos žodis „suge“ tariamas „zuge - zuke - dzuke“, reiškia „pietūs“, o pas slavus – „juge“, nes slavai garsus „dz“, „g“ taria „j“, kaip gintaras - „jantar“ (dzintars-latviškai), kaip getvingiai ar getviai - „jetviagi“. Vadinasi, iš prūsų mes sužinome, jog „dzūkai“ reiškia pietiniai baltai. Kazimieras Būga pasirinko slavišką dzūkų protėvių pavadinimą „jetviagi“- jotvingiai, o ne „getviai“ ar “getai“ (lotyniškai), kaip rašė Vytautas Didysis laiškuose vakariečiams, jog „getai ar sūduviai yra mano tėvonija“ („sud“ lotyniškai taip pat - pietūs). Visa tai rodo, jog Dzūkija senovėje lotyniškuose raštuose vadinosi „Getia“, tam pritaria ir lotyniškas Žemaitijos pavadinimas „Samogetia“, kitur - „Samogitia“, nes lietuviškai reiškia „Žemoji Getija“. Sektų išvada - jeigu buvo Žemoji Getija, tai gyvavo ir aukštutinė - tiesiog Getija. Žvelgiant giliau, kaip įrodo Jūratė Statkutė de Rosales: getai – lotyniškai, gotai – vokiškai, gudai – lietuviškai, godos – ispaniškai, o dabar jie vadinami baltai.
    Netrukus mūsų trijulė, važiuodama tiesiai į pietus, išvydo Jašiūnų miestelį ir ant kalvos stūksančią atnaujintą bažnyčią su aptvertu iš metalo ir akmens šventoriumi. Dzūkiškai būtų sakoma „staciai į pietus“ - stačiai, lietuviškai reiškia „tiesiai“. Iš čia ir tikinčiųjų pavadinimas -„stačiatikiai“, lietuviškai - „tiesiai (teisingai) tikintys“. Matome, jog dzūkai ir čia paliko pėdsaką, pirmieji pažinę pravoslavus – stačiatikius. Jašiūnų Šv. Onos bažnyčia įkurta 1515m. priklausė reformatams, nes ją pastatė ir dvarą valdė Lietuvos ir Dzūkijos didikai Radvilos (dzūkiškai Radzvilos arba Radzivilos). Prie šventoriaus sutikta apyjaunė, linų spalvos plaukais ir plačiais skruostikauliais, moteris mums paaiškino rusų kalba, nors teiravomės lietuviškai, kur yra Jašiūnų dvaras. Paklausius kokios tautybės, atsakė, kad esanti lenkė, nors pagal bruožus panaši į suomių kilmės žmogų. Toliau bevažiuodami M. Balinskio gatve pastebėjome, kad gatvės pavadinimai užrašyti dvejomis kalbomis: lietuviškai ir lenkiškai. Pasukę į kairę pamatėme, jog gatvė vadinasi Saulėtoji, o buvęs užrašas apačioje lietuviško yra užtepliotas mėlyna spalva. Pervažiavę Merkio tiltą, atsidūrėme J. Sniadeckio gatvėje – pavadinimas vėl parašytas lietuviškai ir lenkiškai, vadinasi, ne visur uždažyta. Dešinėje atsivėrė Jašiūnų dvaro rūmai ir senų medžių priaugęs parkas, kurio pakraščiu tekėjo Merkys. Laiko negailestingą, viską naikinančią tėkmę pajunti jau iš dvaro vartų aptrupėjusių kolonų ir apleisto centrinio dvaro pastato. Čia kadaise gyveno ir vaikščiojo tokie įžymūs Lietuvos Kunigaikštijos žmonės: poetai Adomas Mickevičius ir Julijus Slovackis, istorikas Mykolas Balinskis (lietuviškai Balynas, dzūkiškai Balynckas), mokslininkai broliai Sniadeckai ir kt.
      Jašiūnai žinomi nuo 1402m. ir priklausė Radviloms iki 1811m. kai Jašiūnų dvarą nusipirko Ignacas Balinskis. Jo sūnus Mykolas Balinskis (žinomas istorikas parašęs darbų iš Lietuvos ir Lenkijos istorijos) vedė Sofiją Sniadeckytę, nuo tada Jašiūnuose apsigyveno Sniadeckių šeima. Sofijos tėvas Andrius Sniadeckis (dzūkiškai Sniadeckas) buvo Vilniaus universiteto chemijos ir biologijos profesorius. Pakviestas į susitikimą su Vilnių išlaisvinusiu Napoleonu ir imperatoriui paklausus kokia chemija dėstoma Vilniaus universitete, profesorius oriai atsakė: „Tokia pat, kaip ir Sorbonos universitete“. A. Sniadeckis atrado naują platinos grupės elementą vestį (vakarį), tačiau Rusijos okupacinei valdžiai ir mokslininkams buvo sunku įrodyti atradimo autentiškumą. Tik po trisdešimties metų elementą su tokiomis pat savybėmis aprašė Kazanės universiteto profesorius K. Klausas ir pavadino ruteniu (rusu). Andriaus brolis Jonas Sniadeckis, astronomas, matematikas buvo Vilniaus universiteto rektorius, palaidotas Jašiūnų kapinėse, čia stovi granitinis J. Sniadeckio paminklas, jo vardu pavadintas krateris nematomoje Mėnulio pusėje.
    Kai Lietuva gyveno kartu su Lenkija federacijoje, tai Lietuvos ir Dzūkijos talentingi žmonės kūrė lotynų, o vėliau - lenkų kalba (1697m. LDK raštinėse pradėta rašyti lenkiškai) ir save vadino: “gente Lituani, natione Poloni“- kilmės-lietuviai, tautybės (pilietybės) -lenkai. Ši tradicija tęsėsi ir XIX amžiuje – Lietuvai ir Lenkijai atsidūrus Rusijos imperijoje. Tačiau mes žinome analogų ir kitose šalyse: Suomijos rašytojai rašę švedų kalba, bet save laikantys suomių rašytojais, įžymūs pasaulyje Airijos rašytojai rašę anglų kalba, bet save vadinantys airių rašytojais. Tai kodėl dabar, kada atsikūrusi Lietuva, mes (tikiuosi ne visi)  šiuos įžymiuosius poetus, istorikus, mokslininkus vadiname lenkais? Ar ne dėl perdėto lietuvių kuklumo ir tolerancijos taip elgiamės? (Oj, dar mums reikia mokytis iš kaimynų.) Jų kilmė ir gimtinė, ir dangus, kur jie užaugo ir gyveno, jų sielose įkvėpė lietuvišką (Lietuvos) dvasią, - apie tai byloja jų kūryba. Tik jie kūrė lenkų kalba, tačiau kalba yra tik įrankis sielos polėkiui išreikšti. Ar gali įrankis nustelbti kūrėjo kilmę, mentalitetą, dvasią? „Kilmės-lietuviai, <... >“, taip save įvardindavo aukštuomenė, dvarininkai, o iš istorijos žinome, kad dauguma Lietuvos bajorų sulenkėjo – kalbėjo lenkiškai, tačiau jų mentalitetas buvo tėvynės Lietuvos. Apie tai byloja A. Mickevičiaus, Vladislovo Sirokomlės (tikr. Liudvikas Kondratavičius) ir kt. kūryba - jie apdainavo Lietuvą. Prisimenu įžymiojo lenkų kino meistro Andžiejaus Vaydos filmą „Ponas Tadas“ kaip jis meistriškai perteikė tų laikų Lietuvos žmonių, bajorų mentalitetą, aprašytą A. Mickevičiaus poemoje, o įstrigo mano sąmonėje bajorų šūkiai: „Tegyvuoja Lietuva“ (Težyje Litva), bet nė karto nesušukta: „Tegyvuoja Lenkija“.
      Vladislovas Sirokomlė (1823-1862) daug rašė apie Lietuvos praeitį, sukūrė poemą „Margiris“, poetiniu žodžiu aprašė lietuvių kovas su kryžiuočiais. Gyvendamas Bareikiškyje, 14km. nuo Vilniaus, parašė kelis kelionių po Lietuvą vadovus. Dabar mes pabrėžiame, kad Vilniaus kultūroje daug paliko kitos tautos: lenkai, žydai, rusai, tačiau nutylima, jog sutarimą tarp tautų palaikė ir ugdė senoji tolerantiška baltų kultūra, o pakantumą įteisino ir užtikrino, fenomenalus to meto Europos civilizacijoje, Lietuvos teisės kūrinys „Lietuvos statutas“, kurio 420-ąsias metines minėsime šiemet (o gal neminėsime, nes mėgstame minėti kitų tautų įžymiąsias datas?!).
      O kaip buvo su prastuomene? Kaip rodo dabartinė tikrovė Vilniaus ir Šalčininkų rajonų gyventojų dauguma, buvę valstiečiai save įvardija lenkais?! Absurdiška, jog dar XX a. paklausus valstiečius kokios esate tikybos, jie atsakydavo: „Polskoj viary“ (lenkų tikybos). Atrodytų, kad šie gyventojai, ypač dzūkai, kurių pavardės Dudkoit (Dudkaitis), Gaidel (Gaidelis), Avižien (Avižienis) ir pan. turėtų pasekti savo aukštuomenės pavyzdžiu ir dabar, atsikūrus Lietuvai, save laikyti „kilmės lietuviai ir piliečiai Lietuvos“. Deja, priešingai elgtis juos skatina ir savivaldybių vadovai, nes savo administracijų pavadinimus ir iškabas rašydami dvejomis kalbomis (nuotr. 058) net pažeidžia Valstybinės kalbos įstatymą. Galima manyti, jog taip elgtis juos skatina didysis kaimynas – Maskvos kunigaikštystė, kuri per visą istoriją kurdama ir palaikydama konfliktus tarp lietuvių ir lenkų išaugo iki imperijos, o Lietuva susitraukė. Vadinasi, esantys šių rajonų valdžioje asmenys yra nelojalūs Lietuvos Respublikai, gal jie tarnauja buvusiai imperijai, nes palaiko rusenantį tautinį konfliktą ir kartu trukdo gyventojams integruotis į Lietuvos gyvenimą ir visuomenę.
      Atsikūrusi Lietuva 1920m. liepos 12d. sutartyje su Rusija apibrėžė pietrytines sienas etninių dzūkų gyvenamose vietovėse, su Lydos ir Gardino sritimis. Stebėtina, kad per 19-os metų Lenkijos okupaciją (1920-1939) šios etninės vietovės tapo neetninėmis ir atiteko kitai valstybei, tačiau šiose srityse išlikę dzūkiškai kalbančiųjų salos rodo, jog tuo metu buvęs Lietuvos okupantas – Rusijos imperija, virtusi sovietine Rusija, tikrai Lietuvai priskyrė etnines dzūkų žemes, nes ši valstybė taip lengvai žemių neatiduoda.
    Išvykę iš Jašiūnų, vėl lygiu plentu riedėjome link Šalčininkų. Mintys vėl nukrypo į Dzūkiją. Kodėl vadinasi Jašiūnai, o ne Jasiūnai? Juk yra pavardė Jasiūnas, dzūkiškai Jonas dar vadinamas Jasius ir išvis dzūkai beveik nenaudoja kietųjų priebalsių „š“, „ž“, o dažniausia taria „s“, „z“ arba „dz“. Garsas „dz“ yra senose kalbose: japonų, kinų, gruzinų, lietuvių, latvių, dzūkų, o dėl dzūkų įtakos šis garsas išlikęs lenkų kalboje. Dzūkai Radzivila, Radzvilavičius taip ir pasiliko lenkų kalboje, o lietuviai dzūkavimą išnaikino. Mūsų kalbos tvarkytojai taip sunormino kalbą, naikindami senuosius dzūkiškus pavadinimus, regis tuoj imsis ir Dzūkiją vadinti Dūkija. Gal ir gerai, nes galėtų tapti kunigaikštija – nuo angliško „duk“- kunigaikštis, o gal reikėtų garsus „dz“, „s“ir „z“ vietoje „dž“, „š“ ir „ž“ atstatyti visoje lietuvių kalboje, tada paprastėtų rašyba. Jeigu rimtai, tai turėtume atstatyti tokius pavadinimus: vietoje Dieveniškės – Dzieveniškis; Madžiūnai – Madziūnai; Nedingė – Nedzingė; Vidgiris – Vidzgiris; Dirmiškės – Dzirmiškis; Eišiškės – Veisiškis ir t. t.
    Kalbant apie Eišiškes, tai tenka pastebėti, jog dzūkai nesako „nueik“, o sako „nuveik“, nesako Eisiejai, o sako Veisiejai, ir išvis vyrauja garsas „s“: Seirijai, Seiliūnai, Seinai ir t. t. Eišiškių miestelis yra ant upės Versekos kranto, aukštumoje. Vytauto Didžiojo 1384m. pasirašytoje su kryžiuočiais sutartyje minima vietovė Weisisken. Tai ir bus dabartinės Eišiškės, todėl reikia atstatyti istorinį pavadinimą Veisiškis, atitinkantį ir dzūkų kalbos tarimą.  Iš čia būsimasis Lietuvos karalius Vytautas 1370m. vedė kunigaikštytę Oną Sudimantaitę. (Teisiškai jis yra karalius, nes imperatoriaus Zigmanto insignija, skelbianti Vytautą karaliumi ir  Lietuvą karalyste, buvo, bet nebuvo uždėta karūna, nes sutrukdė lenkų karinė jėga).
      Greta Eišiškių, Sveckevičių kaime gimė vienas iš lietuvių raštijos pradininkų Stanislovas Rapolionis (1485-1545). Mokėsi Vitenbergo universiteto, Teologijos fakultete, vadovaujamame Martyno Liuterio. Baigęs universitetą tapo Karaliaučiaus universiteto teologijos profesoriumi ir prisidėjo prie pirmosios lietuviškos knygos leidimo (1547m.), kurioje išspausdintas ir jo tekstas- giesmė apie Kristų.
        Kodėl mūsų kalbininkai naikina dzūkų kalbos paveldą, o atneštas svetimybes toleruoja, juk garsą „s“ lenkų kalba beveik visur keičia į „š“: Darijuš vietoje Darijus, Miloš vietoje Milius ar Milas, o vėliau atlietuvinant tenka rašyti Milošas ar Milašius ir t. t. Akivaizdu, kad pavadinimas „Eišiškės“ yra lenkiškas darinys, kaip ir „Bezdonys“, nes pro šį miestelį teka upė Bedugnė, slavindami pavadino „Bezdnaja“ iš čia lietuvinant atsirado „Bezdonys“, todėl būtų gražu atitaisyti pavadinimą į Bedugnis arba sukeičiant garsus, dzūkiškai Bedzionys.
      Štai ir atvažiavome  į Šalčininkus, kažkodėl lenkiškai vadinamus Soliečniki? Na, kalbant dzūkiškai, tai turėtų būti Šalcinykai – priesagos vienodos, tačiau šaknys skirtingos. Pagal dzūkų tarmę šaknis „Sol“ geriau tiktų negu „Šal“, tuomet išeitų, kad lenkiškame pavadinime šaknis „Sol“ yra senesnė. Tai gal pirminė šaknis buvo „Saul“– nuo saulės, tada būtų Sauliecnykai. Dabar atsiranda hipotezių, jog Saulės mūšis vyko Vilniaus apylinkėse, tuomet šis pavadinimas pasitvirtintų. Istoriniai faktai byloja, jog kryžiuočiai Šalčininkų vietovę puldinėjo labai dažnai: Petro Dusburgiečio kronikoje rašoma, jog 1311m. kryžiuočiai puolė Lietuvą ir Šalčininkų valsčių, vėliau vietovę ant Šalčios upės dar puldinėjo 1378, 1382 ir 1394 metais. O kodėl kryžiuočių kardas ir kryžius buvo ypatingai nukreiptas į Vilniaus apylinkes, ar ne todėl, kad Vilnius ir jo apylinkės buvo senosios baltų kultūros citadelė ir aukščiausiojo dvasininko Krivių-Krivaičio buveinė. Dėl šios priežasties po Jogailos ir Vytauto apsikrikštijimo į Vilniaus apylinkes daugiausia buvo siunčiami lenkų dvasininkai, kurie diegė lenkų kalbą, o jų bajorams buvo suteikiamos žemės, gal dėl to ir atsirado frazė: „Polskoj viary“, vietoje - katalikų tikėjimo. Jeigu XVI a. dar buvo spausdinamos lietuviškos religinės knygos (M. Daukša „Postilė“), tai XVII a. religinėje literatūroje įsigalėjo lietuvių-lenkų kalbų žargonas (M. Olševskis „Broma atverta ing wiecznosti“), kuris plito ir gyvojoje kalboje, o vėliau literatūroje virto plačiai naudojama lenkų kalba.
      Po Žalgirio mūšio susikūrė Šalčininkų dvaras, kurį valdė bajorai Glebavičiai, didikai Katkevičiai (sulenkintai-Chodkevičiai). Stebėtina, kad spauda ir dabar vartoja sulenkintas pavardes, tuomet išeitų, kad ir Vytautą reikia vadinti Vitold, o Vilnių – Vilno?! Paskutiniai dvaro valdytojai buvo grafai Vagneriai iš Prūsijos, nusipirkę dvarą 1823m. Pirmasis dvaro savininkas buvo Karolis Vagneris, vėliau valdė jo sūnus Algirdas ir pastarojo sūnus Vytautas (1844-1906). Šalčininkų dvaras ypač suklestėjo tarpukariu, Lenkijos okupacijos metu, valdant Vytauto sūnui Karoliui Vagneriui, jo ūkis buvo laikytas pavyzdiniu, todėl lankydavosi užsieniečių delegacijos. Išliko Algirdo Vagnerio statyti dvaro rūmai, vykusiai sujungti su senaisiais rūmais, dar didikų Katkevičių statytais. Dabar čia įkurta Stanislovo Moniuškos meno mokykla. Šalčininkų savivaldybės aikštėje 1998m. atidengtas paminklas įžymiajam Lietuvos ir Dzūkijos poetui Adomui Mickevičiui, gimusiam Naugarduke, Lietuvos bajoro Butvydo palikuoniui.
    Paliekant Šalčininkus vaikaitis Karolis panorėjo ledų. „Maksimoje“ mus labai mandagiai, nors ir su klaidomis lietuviškai kalbėdama,  aptarnavo jauna kasininkė, pamalonindama mūsų klausą. Nutarėme grįžti į Vilnių pro Turgelių miestelį, važiavome asfaltuotu plentu, nesutikdami jokio automobilio. Savo bendrakeleiviams toliau pasakojau apie Dzūkiją...
      Šiuolaikinei visuomenei gal ir nežinoma, kokia ta Dzūkija yra didelė. Tiesa, dabar išleistas žemėlapis, kuriame pavaizduota Dzūkijos tik lietuviškoji dalis. Dzūkija tai Lietuvos pietrytinė dalis: Lazdijai (dzūkiškai Lazdzijai), Druskininkai (dzūkiškai Druskinykai), Varėna, Šalčininkai, Švenčionys, Tverečius (Tverecius), Didžiasalis, Ignalinos rajono dalis, Vilnius, Trakai, Jieznas, Prienų rajono dalis ir Kalvarija. Dzūkija dar tęsiasi už Lietuvos sienų su kaimynais: Seinai, Suvalkai, Balstogė –Lenkijoje; Lietuvos Brasta, Naugardukas, Volkovyskas (dzūkiškai Vilkaviškis, atsikartojantis ir Sūduvoje), Gardinas, Lyda, Ašmena, Narutis (dzūkiškai Narucis) - Gudijoje ir išlikę dzūkiškai kalbančiųjų salos joje: Pelesa, Gervėčiai (Gervėciai), Rimdziūnai ir kt. Įdomus vietovių atsikartojimas yra Dzūkijoje: Didžiasalis (Dzidziasalis) yra prie Druskininkų ir prie Ignalinos, Rudamina yra prie Lazdijų ir prie Vilniaus, Merkinė prie Nemuno ir Šalčininkų rajone.
      Merkinė Šalčininkų rajone – kaimas prie Merkio aukštupio pakeliui iš Jašiūnų į Turgelius, buvo vadinamas Mažąja Merkine. Įdomi jo istorija tuo, kad šį Merkinės dvarą nusipirkęs jaunas kanauninkas Povilas Bžostovskis (dzūkiškai Brastauckas, nes lenk. Brzostovski, 1739-1827), panaikino baudžiavą ir įsteigė Paulavos respubliką, kurią 1791m. pripažino Lenkijos ir Lietuvos seimas bei karalius Stanislovas Poniatovskis. Jei ne carinės Rusijos okupacija, iš Paulavos respublikos gyvavusios Mažojoje Merkinėje 30 metų, gal galėjo susiformuoti laisva mažytė valstybė, kokios yra Monakas ar San Marinas. Per Antrąjį pasaulinį karą Merkinės klasicistiniai XVIII a. dvaro rūmai sudegė.   
    Dieveniškės (Dzieveniškis), miestelis prie Gaujos upelio, minimas 1433m., kai Lietuvos Didysis kunigaikštis padovanojo jį Martynui Goštautui ir priklausė šiai įžymiajai giminei iki 1542m. – Stanislovo Goštauto, gražuolės Barboros Radvilaitės vyro, mirties. 1782m. Dieveniškes valdė Lydos bajorų vadas Juodka. Gaujos upelio pavadinimo pasikartojimas iš Latvijos byloja apie žemgalių buvimą šioje teritorijoje.
    Prie Turgelių miestelio mus pasitiko karvių banda, kuri užtvėrė pagrindinę gatvę, o mes pasijutome karvių ir skerdžių apsuptyje (čia aš prisiminiau Krėvės aprašytus išmintinguosius dzūkų skerdzius), tačiau priartėjus, karvės prasiskyrė ir mes pakilome į kalną prie didingos bažnyčios, čia pat buvo ir centrinė aikštė. Ir vėl pavadinimuose pamatėme dvikalbystę: lenkų ir lietuvių, tačiau dzūkiškų nėra (akmuo - dzūkiškai akmuva). Pasukę gatve, vedančia link Vilniaus, priartėjome Rudaminą, važiuojant pagrindine gatve šmėstelėjo  senosios  bažnyčios griuvėsiai. Toptelėjo mintis, kad kitą Rudaminą su bažnyčia  ir dvaru Lazdijų rajone XVIII a. pastatė  Turčinavičiai.
      Mano bendrakeleiviai pritarė, kad reikia atstatyti Lietuvos etninius regionus, įteisinant etninių mažumų teises ir jas ginti, nes susidūrę su padėtimi Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose pamatėme, jog čia pažeidžiamos etninių dzūkų (europietiškai - tautinės mažumos) teisės. Vėliau jiems pasakiau, kad gal reikia sukurti Dzūkų partiją, kuri galėtų ginti jų teises, analogišką partijoms, pagal tautybę jau egzistuojančioms, kaip Lenkų rinkimų akcija, Rusų sąjunga, o dabar ir besisteigianti Žemaičių partija.
    Praleidę giedrią gegužės dieną kitoniškoje Dzūkijoje grįžome į Vilnių. Tačiau dar priminsiu pradžioje kelionės minėtą gruzinę, mėlynakę Valentiną su pavarde Getija, tačiau jau rašiau, jog Getija, getai yra baltų genties – jotvingių - dzūkų lotyniškas pavadinimas. Tai tada, kodėl ši pavardė dažnai sutinkama žemutinėje Gruzijoje, Kolchidos žemumoje prie Juodosios jūros? Gal Jums šiek tiek atvers amžių uždangą prūsistas Letas Palmaitis, ištyręs, jog gruzinų gentis svanai (daugumoje šviesiaplaukiai ir mėlynakiai), gyvenantys Balio kalno priekalnėse Kaukaze, yra išsaugoję mūsų legendą „Eglė žalčių karalienė“, ji visiškai to paties turinio tik ten vadinasi „Natela“. Be to, per Kolchidos žemumą teka Inguri upė, o jos vardas yra kilęs nuo baltiško žodžio „vingri upė“ ir  dar šioje žemumoje gyvena migrelai (kitur mingrelai, taip pat kol jie vaikai, tai būna šviesiaplaukiai, bet vėliau patamsėja), o jų sostinė yra Zugdidis. Žodis „didis“ tą patį reiškia ir gruziniškai, o jei prisiminate pradžioje minėtą prūsišką žodį „suge“, kuris tariasi „zuge, zuke - dzuke“, tai miestas Zugdidis prūsiškai reikštų „Dzūkas Didis“ arba lietuviškai - Didis Pietys“.
   
    2008m. gegužės 28d.                              Vladas Turčinavičius
2008-08-02 12:04
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-08-02 12:16
Paslaptis Paslaptis
JĖZAU, koks ilgas esė....o gal čia rašinys?
Bet šiaip ar taip įdomus.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą