Traukinys

Jau suspėjau pastebėti, kad visi lėčiausi traukiniai paprastai veža į tolimiausius užkampius. Nežinia, kodėl yra taip. Gal tai toji ypatinga rusiška dvasia, kuri tūlam lietuviui gali įpiršti kokį tik nori nuotykį, nesvarbu - reikia jam to, ar ne. Kelionė į Sibirą tikrai nežadėjo būti trumpa, tai ir pirmas netikėtumas tykojo netoliese.
Man toji rusiška dūšelė įpiršo kupė draugą lietuvį. Pradžiai...
Vos įžengęs vidun akistata susidūriau su jau pažįstamu veidu.
- O, čia jūs, - šiek tiek nepatenkintas pasakė Aloyzas Bronius Tavarėnas, kuris jau buvo suspėjęs sugrįžti iš indėnų rezervato ir priduoti „Dėsnių“ rankraštį leidyklon, - ar... jūs važiuosite su manimi iki Sibiro?
- Manau, taip, - linktelėjau, numesdamas paltą ant tuščio fotelio, - kas nors negerai?
- Galima ir taip pasakyti, - linktelėjo Bronius. - Matote, aš jau suspėjau šįryt prisėsti prie interneto ir lyg tyčia į tą... aną... na kaip ten jį? 
Google, va!
Į Google įvedžiau savo vardus ir pavardę. Radau jūsų, gerbiamasis, straipsnelius apie save. Likau gana nemaloniai nustebintas, suprantate... Norėčiau jus smarkiai pabarti, bet mudu prastai pažįstami, o prie nepažįstamų retai kada baruosi. Juolab ir jūsų straipsnių negalima vadinti straipsniais, ypač kai juos radau fantastikos, prozos ir bendruose skyriuose. Greičiausiai ant jūsų ne taip jau smarkiai ir pykstu, jei suprantate... Toje savo rašliavoje jūs privertėte mane pasijusti... na kaip kokiam beviltiškam narkomanui, kuris tik užsirūkęs pasako kažką protingo, o vėliau nuskuba kvailysčių krėsti. Bent įsivaizduojate, ką mano leidėjai pagalvos pamatę tuos tekstukus? Jie juk mane pažįsta kaip padorų narkomaną!
- Atsiprašau, - man buvo tikrai nesmagu prieš žmogų, kurio nesenus nuotykius taip įžūliai aprašinėjau.
- Nieko nieko, - linktelėjo Bronius, - tik pageidaučiau, kad ateityje taip nelinksniuotumėte mano nesėkmių ir šitaip nesiknaisiotumėt knygynuose, beieškodami mano prozinių „pravalų“.
Beje, - jis staiga prisimerkė ir nervingai ėmė raustis kišenėse, ieškodamas to, apie ką jau nujaučiau, - iš kur žinojote apie „Dėsnius“? Aš tik vakar jiems pavadinimą sugalvojau, o jūsų rašinys jau buvo tinkle. Sutapimas? Pala, aš tuoj...
Jis kilstelėjo pirštą, kad palūkėčiau su pasiteisinimais ir susibruko burnon suktinę. Kiek pasirausęs striukėje, ištraukė žiebtuvėlį ir dėbtelėjo akies kampučiu.
- Neprieštarausite, jeigu parūkysiu?
- Greičiausiai ne...
- Pradarysiu langelį vos vos. Žinote, Arnoldai...
- Aurimas.
- Aha, aš panašiai ir sakiau... Žinote, Aurimai, kuo toliau rūkau, tuo keistesnė man atrodo ši padėtis. Susitinkame traukinyje, abu keliaujame į Sibirą. Aš net gerai nežinau, ką ten veiksiu, teisybę pasakius. Atėjau čionai šįryt, lyg Dievo rankos pastūmėtas. Paklojau nemažus pinigus už vizas ir bilietus. Sėdžiu šiame kupė ir štai pasirodote jūs, lyg vėl ketintumėte apie mane kažką parašyti. Nieko prieš, jeigu aš ką nors apie jus mainais parašysiu?
Jo pasiūlymas mane prajuokino. Bronius kreivai šyptelėjo, atsakydamas į mano šypseną ir išsitraukė bloknotą su įsegtu rašikliu.
- Rimtai. Jeigu jau kažkokia esybė pastūmėjo mane į šią kelionę, tai ir parašysiu. Eilėmis. Vis tiek ilgą laiką neturėsime ką veikti.
- Na tiek to, - linktelėjau šypsodamasis, - žinoma, rašykite.
- Puiku. Bet mes dar turime vieną klausimą, į kurį niekas neatsakė. Iš kur žinojote apie „Dėsnius“?
Jo klausimas mane suglumino. Kai pagalvojau apie tai, tapo gana miglotai aišku, jog jokio išankstinio šaltinio neturėjau. Man teliko suglumusiam trūktelėti pečiais, dėl ko Bronius tik apsiniaukė.
- Jūsų veidas gana teisingas, kas mane gąsdina. Norite pasakyti, kad nežinote?
- Prisiekiu, nežinojau. Tai tiesiog parašiau ir viskas.
- Ir viskas, - pakartojo Bronius, - o iš kur informacija apie sieros fabriką? Aš juk knygynuose jo nereklamavau. Tas statinys figūravo tik visokiuose kadastriniuose dokumentuose, kuriuose nė velnio nesigaudau. Norite pasakyti, kad jūs ir tokius dokumentus tikrinate?
Vėlgi beliko papurtyti galvą. Iš tiesų nežinojau, iš kur mano apsakyme atsirado toji idėja su sieros fabriku.
- Labai įdomu, - išpūtė dūmą Bronius, - labai... O ką jūs apskritai veikiate? Gal dirbate STT?
Pasakiau, jog esu interneto tinklalapių administratorius ir laisvalaikiu - šiek tiek rašytojas bei programuotojas. Pirmoji mano profesija Tavarėną aiškiai nudžiugino.
- Administratorius internete - tai čia beveik kaip STT, ar ne? - sušuko jis, - tada aišku, kaip galėjote sužinoti apie mane. Pažiūrėjote į kažkokią duomenų bazę, nuskaitėte mano banko korteles, sutartis...

Aiškinti poetui, kokiais darbais užsiima paprastas administratorius, man būtų per ilgai trukę, todėl bendromis frazėmis griežtokai paneigiau jo idėją. Bronius kaipmat nusiramino ir palinksėjo galva:
- Suprantu, ne STT.
Laiku prikandau liežuvį, nes jau būčiau pasakęs, kad visgi vieno draugo brolis ten dirba. Nenorėjau, kad Tavarėnas  gautų dar vieną šansą sukurti naują teoriją. Bent jau ne dabar, kol traukinys dar stotyje.
- O ką jūs veiksite Sibire? - staiga paklausė jis.
- Aš...
- Taip, jūs. Kodėl važiuojate į Sibirą?
Tai buvo dar vienas Broniaus klausimas, kuris užklupo mane nepasiruošusį. Iš tiesų, tik dabar supratau, kad NEŽINAU SAVO KELIONĖS PRIEŽASTIES.

---

- O čia tai gražu, - plojo rankomis poetas, - čia tai man patinka! Galvojau, mane vieną dangaus ranka į traukinį atitempė, o mūsų net du!
- Žinote, kad jau paklausėte… - įtemptai galvojau, - aš net nepamenu, kaip atsidūriau šioje stotyje. Prisimenu tik, kaip lipau į vagoną ir ieškojau savo kupė. O tada - jūs...
- Va čia tai labai gražu! - Bronius išpūtė dūmą, išmetė suktinę pro langą ir patogiau atsilošė, - ar bent žinote, kodėl šitai vyksta?
- Neturiu nė menkiausio supratimo. Mes... tiesiog šiaip sau keliaujame į Sibirą?
- Nepanašu, kad kas nors tremtų. Turbūt savo noru, - linktelėjo Bronius, - ir aš jau sugalvojau vieną teoriją, kodėl tai vyksta.
- Nagi?..
- Labai paprasta.
Jūs esate rašytojas laisvalaikiu, vadinasi, turite kažkokių idėjų savo kūriniams, ar ne? Tačiau kai kurios idėjos jums atrodo pernelyg masyvios, agresyvios ar net vaikiškos. Todėl jums reikia Šveicarijos Alpių, jums reikia manęs tenai. Jums reikia manęs netgi Kanadoje, subankrutavusio su visais sieros fabrikais. Aš jums reikalingas, kad išreikščiau visas jūsų agresyvias idėjas taip, kaip pats niekada neišdrįstumėte, mano drauge!
- Iš kur jūs žinote?
- Privalau žinoti. Jūs esate mano vaizduotės vaisius. Aš jus sugalvojau!

Akimirką žiūrėjau į Bronių apvaliomis akimis. Vos nepradėjau juoktis, bet kažkas poeto povyzoje mane sulaikė.
- Juokaujate...
- Aš gal ir apsirūkęs, bet ne tiek. Vakar jūs išlindote iš savo klėties ir nuėjote su oriniu šautuvu pyškinti varnėnų, kurie, anot jūsų, įžūliai kapoja sodo obuolius...
- Stok! - beveik surikau, apimtas baimės, - iš kur... Jūs dirbate STT?
- Koks dar STT? Vakar jūs buvote už tūkstančio ir septynių šimtų kilometrų nuo čia, net nesiruošėte pirkti jokio bilieto. O dabar sėdite traukinyje. Mistika? Aš taip nemanau. Jūs atsidūrėte čia, nes aš taip panorėjau. Aš jus sugalvojau. Man reikėjo jūsų, kaip nedrąsaus rašytojo, kuris išreikštų mano alternatyviąją pusę, kuri mažai kalba, bet visada išklauso. Juk jūs mažai kalbate savo rašiniuose, ar ne?
- Va va, kaip tada tie apsakymai realiame internete? Kaip AŠ galėjau juos parašyti apie JUS, jeigu jūs... - staiga užsikirtau, nes sekanti mintis man pasirodė pernelyg idiotiška.
- Irgi labai paprasta. Nes jūs sugalvojote MANE. Mes esame vienas kito vaizduotės vaisiai. Klausimas tik, kuris iš mūsų dabar valdo padėtį?

---


Mudu pasikabinome savo paltus tvarkingai kabykloje ir šį kartą susėdome tiesiai vienas prieš kitą, netgi palinkome į priekį, kad galėtume atidžiau apžiūrėti. Broniaus teorija man vis dar atrodė pernelyg paini, kad suprasčiau ją neparūkęs.
- O jeigu jūs klystate? - paklausiau.
- Sunkus atvejis. Iš kur aš tada žinau apie jūsų orinį šautuvą? Beje, jis netgi ne jūsų, o paskolintas draugo...
- Gerai, tikiu jumis. Ką dabar darysime?
- Mums reikia susiplanuoti kelionės tikslą, - numykė Bronius, - nes iki šiol nežinome, ko mums prireikė Sibire. Ir būtų neblogai, jeigu šis traukinys pagaliau pajudėtų. Žinote, kas dar būtų neblogai?
- A?..
- Moteris. Mūsų kompanijoje trūksta moters. Nežinau, kodėl man šovė ši mintis, gal tik noriu patikrinti, ar šią įsivaizduojamą padėtį valdau aš.
Bronius atsikrenkštė ir pavargęs pažvelgė į grindis.
- Beje, Aurimai... - tyliai tarė pasikeitusiu balsu, - ar tikrai manote, kad  „Dėsniai“ bus nesėkminga knyga?
- Aš jau apie tai rašiau.
- Suprantu. Nežinau, kodėl mane sugalvojote kaip retsykiais nesėkmingą rašytoją, bet ačiū ir už tiek. Manau, paskambinsiu leidėjui ir liepsiu nespausdinti.

Kadangi jo „Dėsnius“ buvau aprašęs kaip vieną iš Broniaus nesėkmių, savaime suprantama, kad negalėjau leisti garantuotai įvyksiantiems įvykiams pasikeisti. Man jie jau buvo praeitis.
Tad nenuostabu, jog Bronius leidėjui neprisiskambino. Išsikrovė jo telefonas.


O mūsų traukinys, kuriame taip keistai susitikome, pagaliau pajudėjo.