Apie Iškrypimų Priklausomybę Nuo Aplinkybių

Laimei ar nelaimei, Bronių antrą kartą sutikau Kanadoje, viename iš zoologijos sodų jaučius bestebintį. Poetas Aloyzas Bronius Tavarėnas (toliau - A. B. Tavarėnas) kaip tik buvo pasistatęs sieros junginių fabrikėlį, spėjęs subankrutuoti ir vėl atsitiesti su nauju poezijos rinkiniu „Užuominos“, kurio aš asmeniškai neskaičiau. Seniai išsiskyręs su pirma, o neseniai - ir su antra žmona, jis dabar stengėsi atsigriebti keliaudamas po platų pasaulį ir rankiodamas idėjas savo ketvirtam poezijos rinkiniui. Atsargiai rinko, stengdamasis vėl neparašyti kažko panašaus į „Proto Brolius“, kurių niekas nepirko.
- Moterys - kaip ir šitie narvai, - pareiškė jis man angliškai, stebėdamas besiporuojančius jaučius. - Kai gyveni su viena, tai jautiesi lyg uždarytas. Kas be ko - žmona geriau nei šuo. Šuo pats išsivirti maisto negali bute uždarytas. O moteris gali ir tau išvirti. Beje, tu man kažkur matytas...
- Aurimas, - pasakiau sąžiningai, - Šveicarijos Alpėse slidinėjome.
- A, tautietis! - apsidžiaugė Bronius, traukdamas suktinę iš kišenės, - sakau, kad pažįstamas...
Jis užsirūkė ir išleido dūmą.
- Gražu čia, zoosode... - sumurmėjo, - gali tiesiogiai stebėti, kaip gamtoje įsivyrauja iškrypimai ir nukrypimai nuo normos.
- Kokie iškrypimai? - nesupratau.
- Pažvelk, - parodė į jaučius Bronius, - sakytum, normalu, kad vienas ant kito lipa, bet abu patinai. Jie homoseksualai. Dar dešimtmetis, ir jeigu mes planetos nesunaikinsime, visi čia būsime žydrutėliai. Toks dėsnis.
- Nematau čia dėsnio, - bandžiau prieštarauti.
- Ir aš nemačiau, - linktelėjo poetas, - bet va, prieš dvi savaites poilsiavau Islandijoje, prie geizerių. Ten toks storas psichas iš kažkokio universiteto man rytais kompaniją palaikydavo prie kavos puodelio. Žinių apie poeziją - nulis, o apie psichologiją romanų prikliedėjęs daugiau negu reikia. Nežinau, kas juos skaito, bet už kažkokius pinigus jis poilsiauti išvažiavęs. Turbūt kad skaito...
Tai štai, kai vieną rytą man pabodo jo kliedesiai apie homoseksualumo psichologines apraiškas mūsų urbanizacijos eroje, aš paklausiau, kaip priešistoriniais laikais šis homoseksualumo virusas neišplito ir nesunaikino žmonijos? Urviniai ką - imunitetą tam turėjo?
Turbūt tikėjausi, kad jis pasprings šiuo klausimu ir ilgam užsičiaups, palikdamas mane su mūzomis ir musėmis. Bet kur tau! Jis ne tik žinojo atsakymą, bet jį man ir pasakė.
- Alaya! - suriko jis. Mano vardas jo kalba visada skambėjo siaubingai, - Alayja, betgi priešistoriniais laikais homoseksualumas egzistavo visiškai kitokia forma! Ir jis buvo paplitęs dargi smarkiau nei dabar!
Vyrai, kaipgi patinai, turėjo išlaikyti lyderio poziciją grupelės moterų atžvilgiu. Jie daužė kitus vyrus, krušo moteris. O kai aplinkybės privertė juos burtis į gentis, atsirado natūralus psichologinis poreikis įsitvirtinti ne tik aukščiau kitų moterų, bet ir kitų gaujos vyrų. Bet tas pirmas vyrų krušimas buvo daugiau simbolinis, kad tik „pažeminti“, o ne pamylėti. O alternatyva tebuvo viena - užmušt. Tai kas liktų iš genties, jeigu visus vyrus taip imt ir mušt? Teliko juos krušt.
Tačiau tikrasis homoseksualumo perversmas įvyko Antikos laikais, kai visas tas patiniškas reikalas apaugo meilės sluoksneliais. Vyrai galvojo, kad duodasi iš meilės, o instinktai vertė juos lipt dėl noro būti viršesniais. Netgi dabar kai du homoseksualai vartosi lovytėj, instinktai šnabžda jiems „pagaidint“ kitą, lipt laipteliu aukščiau. O natūroj jie burkuoja, kad myli. Tai apgavystė vidury baltos dienos, pasakysiu aš tau. Ir, kas baisiausia, homoseksualai turi gana stiprius genus išlikti natūralioje gamtoje. Jeigu juos paleisti kelis į taigą su būriu moterų, tai kaipmat išsipjautų, kad vienam visos atitektų. Paprastesniems vyrams paprastai nėra noro kovoti, jiems ir pusės moters užtektų. O va aršiausi tik ir galvoja, kaip po kuo daugiau sijonų palįsti. Kaip ir šie jaučiai, kurie gamtoje yra aršūs, o narve - lipa vienas ant kito, sprandus laižydami.
Dėl ko, tavo nuomone, jie tuose paraduose vyriškumais mojuoja? Aišku, kad rodo savo galybę visam pasauliui ir instinktyviai rėkia: „aš super patinas! Bobų man paduokit! “.
- Negali būti, - nusijuokiau, - tai kad jie ant vyrų lipa...
- O todėl ir lipa, kad visuomenė per kelis šimtmečius juos įtikino, jog homoseksualai ant vyrų dėl meilės lipa. Jeigu mokslininkai plačiau išplatintų savo tyrimus, kad jie ten dėl konkurencijos lipa, tai tokių lipančių oi kaip sumažėtų. Kam norisi likti gaidžiu su kietu daiktu šiknoj?
Ir moterys labiau apsidžiaugtų, kad gražūs vyrai dėl jų šitaip kovoja, o ne dėl kažkokios vyriškos meilės.
Bronius sutrynė nuorūką į narvo metalą ir išpūtė paskutinį dūmą.
- Kas be ko, dar mokslininkai įrodė, kad homoseksualumas tiesiog proporcingas urbanizacijos lygiui. Kol nebuvo pastatų, vyrai buvo vyrai. Kai tik apsigyveno urvuose, ėmė krušt kitus vyrus. O kai atsirado miestai, ėmė kruštis masiškai. Ir dar paradų prireikė. O dabar gi visus iš tribūnų kruša, jau nė kelnių nusimauti nereikia. Gamtos dėsniai, mielas drauge. Na, iki kito karto...

Girdėjau, vėliau Bronius apsilankė indėnų rezervate ir skaičiavo homoseksualus tenai, kol jo neišvijo už tautos kiršinimą. Kiek vėliau jis išleido nedidelę knygelę kukliu pavadinimu „Dėsniai“. Deja, jos niekas neperka, o poetas guodėsi, jog jos iš viso nereikėjo leisti, nes tokia pigia proza suteršė savo, kaip poeto vardą. Šiuo metu jis kaip tik baigia rašyti naująsias eiles.
Jų aš greičiausiai irgi neskaitysiu.