Valtyje su Rimbaud

[„Geriausias dalykas yra girtuoklio miegas, išsitiesus ant kranto juostos.“ Pragaro sezonas: Blogas kraujas]

Negyvai nusigėręs enfant terrible

Drebantis, prakaituojantis, dvokiantis mirtimi
Etanolio nuodai mano kvape
Atsikeliu kasdieną kad pajausčiau šį skausmą
Atrodo pridirbau blogų dalykų ir vėl
Dieve aš mylėjau tą kaimynų vaikiną
Bet jis parbloškė mane ant grindinio
Atviros žaizdos mano veide lyg pūvantis vynmedis
Saldus dvelksmas lyg dangiškas kraujas
Mes manėm kad vedybos tai menkniekis
Ir negalėjom galvot apie nieką kitą
Su olandų drąsa ir velnio žavesiu
Maniau galėsiantis išsukti jo ranką
Jis nurengė mane nuogai vonioje
Ir sudaužė man galvą per širdį
Ištempė mane laukan ir suvyniojo
Palaidojo mane giliai, paliko ten pūti

Draskant per dirvožemį, žiopčiojant tyro oro
Haliucinuojant gyvenimo, pasimetant savo beviltiškume
Pabėgant pagaliau iš tos požeminės duobės
Tvinksinti galva, burnos skonis kaip šūdo
Demonai tyčiojasi, drąsindami mane maintintis
Ieškoti gatvėse nuodo kurio man reikia
Skerdynėse man kliūva kai aš sriūbuoju kiaurai
Panikos pagautas miestas
Terroras aplinkui kai lavonai skraido
Pasikardami ir nuleidę galvas

Negalėjau laukt savaitgalio, pasirengęs žygiuot į miestą
Bet manęs laukė labai karti pabaiga kai jis šaltakraujiškai peršovė mane
Nebe žmogus, o seilėjantis monstras, gyvulys paleistas viduje
Pratrūkęs per plakančias duris siekiantis savo skysčio fiestos
Galvą atlošęs ryklės tonzilėms, žemiausias iš visų žmonių
Jaučiu pakitimą kai mano jėgos sugrįžta atlikdamos naikinimo šokį ir vėl