Žemė sukasi smarkiau

Aplinkui vien dūmai. Guliu nugara ant žolės. Kiekviena galūnė stipriai gravitacijos jėgos prispausta prie žemės. Esu tarsi blynas, prilipęs prie milžiniškos planetos, nenumaldomai skriejančios kosmoso platybėse...
Pati dūmų nepučiu, o tiesiog prasižioju ir nekvėpuodama leidžiu jiems nusėsti ant manęs, pasklisti po pievą ar kilti į viršų. Baltos gijos raitosi ir vyniojasi, palengva kyla į dangų tarsi siela iš negyvėlio burnos.
O danguje pilkas debesis. Debesų spalvos. Jei surinktume visų dabar berūkančių žmonių išpučiamus dūmus, tai jie atrodytų būtent kaip šis debesis. Sunku suprasti jo formą: čia jis tamsesnis, o ten šviesesnis. Žiūriu priešais, todėl nematau jo nei pabaigos, nei pradžios, bet galvos nejudinu. Nereikia.
Manau, kad tuoj lis.
Prisimenu, klausdavau savo rūkančios motinos: kodėl tu rūkai? Atrodydavo nesuprantama, kai ji nerasdavo atsakymo. Ironiška, bet dabar pati galiu atsakyti: todėl, kad pasidaro lengviau...

Plaukiu dūmų jūroje.
Keli lietaus lašai nukrenta ant veido. Ir rankų. Nuleidžiu cigaretę filtru į viršų – kad neužgestų.
Galėčiau prisiekti, kad jaučiu, kaip sukasi Žemė. O jeigu ji taip imtų dabar ir sustotų? Dėl didžiulės inercijos viskas išlėktų į orą: žmonės, karvės, automobiliai... Medžiai išsirautų su šaknimis, o pastatai atsiplėštų nuo pamatų. Vienoje Žemės pusėje įsivyrautų amžina naktis, o kitoje – amžina diena. Ir man velniškai pasisektų, nes diena būtų kaip tik mano pusėje. O ir aš pati niekur neišlėkčiau. Esu tiesiog per smarkiai prilipusi prie žolės. Smarkiau negu bet kas kitas.
Dar kurį laiką žiūriu prieš save, kai  staiga mane persmelkia beviltiškas supratimas ir baimė: o kas, jeigu?..
Nežemiška jėga mane atplėšia nuo žemės ir aš atsistoju.

Viskas savo vietose. Žemė nebuvo sustojusi.

Bandau eiti.
Taip, ji vis dar sukasi. Gal netgi smarkiau.