Pasroviui.

Ištrauka.

Tėvai visada riedavosi, brolis negrįždavo naktimis, o aš viena
sėdėdavau kamputy ir liedavau ašaras mąstydama kodėl mano šeima tokia nevykus? Kodėl kitų tokia graži? Negalėdavau suprasti kodėl? Ir dabar nesuprantu kodėl mano šeima buvo kitokia...? Vis dar kiekviena diena atsimenu ta žiaurią naktį... Aš atsikėliau naktį, apie trečią valandą, mane pykino, nežinau kodėl gal kad nevalgiau, gal kad padauginau alaus... Nežinau... Pamačiau, kad vonioje dega šviesa, pajudinau duris jos buvo kažkuo užremtos, pastūmėjau jas stipriau... Neatsidarė... Būčiau nuėjusi pakelti tėtės, tačiau aš jo be galo bijojau, juk jis ne karta bandė mane išprievartauti ir mušė negailėdamas daugybe kartų. Vis dar bandau atidaryti vonios duris, sukaupiu visas jėgas ir stumiu duris... Tada pamačiau jį, šalta ir mėlyna... Sustingusį ir ledinį, tarp jo sušalusių pirštų pamačiau švirkštą... Ėmiau klykti, spiegti, nežinojau ką daryti, o vėliau atsiguliau šalia jo, apkabinau iš visų jėgų ir nepaleidau... Mano sūrios, šiltos ašaros krito jam ant plaukų, geltonų banguotų plaukų... Norėjau pajusti jo širdies plakimą, bet... Pabudau apie šeštą valandą. Tai buvo ne sapnas. Jis iš tiesų buvo miręs. Aš ištraukiau švirkštą iš jo sustingusių rankų, pabučiavau jo šaltą it ledas ranką...
Nubėgau į kitą kambarį, pasiėmiau keletą daiktų ir svarbiausia gitarą kurią man padovanojo brolis. Ji buvo sena ir aptriušusi, bet tai buvo vienintelė dovana nuo brolio man. Užsimečiau gitarą ant pečiu ir traukiau durų link, tačiau dar kartą nuėjau į vonią ir savo raudonomis degančiomis lupomis pabučiavau jo kaktą, ištryško dar viena sūri jūros ašara. Jis  visada bučiuodavo mane į kaktą kai nuvydavo tėvą nuo manęs, pabučiuodavo ir žiūrėdavo į mane tokiu ramiu žvilgsniu... Tas žvilgsnis būdavo toks ramus, kad būtų galima nuraminti šėlstančią jūrą...
Užsimąsčiusi apie gan liūdna savo gyvenimą gan stipriai trenkiuosi į bobutę su daug pirkinių. Viskas pažyra.
-Atsiprašau, leiskit padėsiu jums - pasakau aš.
- Nieko, nieko vaikeli - atsako ta senučiukė. Padedu surinkti jai pirkinius ir ji greitai nueina. Ji nuėjo, bet vis dar esą mano galvoje, net pati nežinau kodėl  apie ją galvoju. Jos raudoną lietpaltį nušiurusį ir darkoma vėjo  matau savo akyse. Ji atrodė pavargus ir kažkur skubanti, tokia miela senučiukė.