Juliette/Sade

[Savo gyvenimo pabaigoje Citoyen’as Sade’as, geriau žinomas kaip Markizas D.A.F. de Sade’as, neigė esantis Džiulietės autorius.]

Kaitri, pikta femme fatale su strazdonota oda visa išbalus ir saldžia,
Liguistu veido įkarščiu su skylėm ir taškuotais plyšiais palei jos pūvančius dantis
Plaukais sukeltais į viršų už jos veido, rankom ištiestom pagriebt mane
Riaumojanti ir dūstanti, besiseilėjanti ir klumpanti, padrikai murmanti

Iššaukianti gyvenimo prasmės demonus
Iškviečianti priekin Dievą liežuviais niekinančius
Alkis sugrįžta dėl dvasios žmonių rasės
Per jos protą, jos venas, jos plaučius

Su piktdžiugos kudakavimu kuris skrodžia orą lyg E. koliu užkrėstas rūdžių peilis
Ji graibosi ir ieško su purvinom rankom kur žliumbiantys pūliai ir šašai yra įsriegti
Aš žvelgiu į jos kraujosrūvos akis ir paimu ją į savo drebančias rankas
Jos kalba nešvanki, kvapas dar baisesnis, niekad neatsispyriau jos šlykštiems apžavams

Mano užkulisinė kreku traškanti šliundra
Pamyli mane kai velkuos beveik su žeme
Mano kalėjimo celės tripimpė kekšė
Aš įteikiau jai savo baltą, ji pasiūlė man juodą

Palikau aš sunkiai sužeistas ir nesveikai besijaučiąs, kol mes gulėjom kartu savo pačių nešvarume
Ji pasidavė, aš iškėliau ją aukštai, ji supančiojo mane niežuly, panorau mirti
Mano ansktesnio savęs šešėlis, dabar silpnas, pasimetęs ir prastos sveikatos
Prajotas ligos ir kitų atliekų, skleidžia virusą švinkantį iš mano žarnyno