Išnykimui gresiant

Rimas neatsitraukdamas žiūrėjo į Bioelektroninės skaičiavimo mašinos (BioESM) ekrane pateiktą žvaigždėlapį, stengdamasis surasti jam rūpinčios žvaigždutės koordinates. Tačiau, susijaudinęs po nesenai trukusio pokalbio, niekaip negalėjo sutelkti dėmesio ir perskaityti jas. Galvoje sukosi ne itin malonios pokalbio smulkmenos, neleisdamos susikaupti ir rasti reikiamus duomenis.
Jau pakviestas į kabinetą numanė, kad kalba eis apie paskyrimą į būsimą darbo vietą, bet niekaip negalėjo susikaupti, eidamas pas tokį žmogų. Valandžiukę stoviniavo prie durų, kol pagaliau, sutelkęs visą ryžtą, atidarė jas.
Šefas net nepakėlė akių nuo BioESM ekrano: tikriausiai aiškinosi instituto reikalus. Rimas, bandydamas pasisveikinti, kažką išlemeno, bet tuoj ėmė gailėtis prasižiojęs. Jis pajuto, kad drąsos likučiai, laikęsi peržengus kabineto slenkstį, visiškai išnyko, sutikę neatremiamą žvilgsnį. Šefas, nepaisydamas vargano Rimo pasisveikinimo, pradėjo jį riesti į ožio ragą, kreipdamasis pabrėžtinai mandagiai:
- Esu labai sujaudintas jūsų skubiu prisistatymu! Buvote iškviestas prieš penkiolika minučių. Pusryčiavote?
Kviečiamam į šį kabinetą, mintis apie pusryčius ir dingtelėti negalėjo. Rimas, suvokdamas, kad Šefas tai puikiausiai žino, ir nebandė teisintis.
Instituto vadovas, pravardžiuojamas Seniu, turėjo tokį charakterį, kad jo reta kas nesibaimino. Nors solidaus amžiaus, neatrodė senas ir tuo labiau – sukriošęs. Galinga povyza, griausmingu balsu, dažnai svaidančiu perspėjimus ir grasinimus (kurie niekuomet nebūdavo įgyvendinami), nekalbant apie perveriantį akių žvilgsnį, keldavo pagarbią baimę, ir kam tekdavo vykdyti jo nurodymus, pasistengdavo viską atlikti be priekaištų.
- Tiek to, - sušvelnėjusiu balsu tarė Šefas, - dovanosiu, kad užtrukai, o dabar klausyk!
Į Rimą jis žvelgė ramiau, bet šiam vis tiek oda pagaugais ėjo, jaučiant nepaprastą akių skvarbumą.
- Padėtis tokia: iš vienos planetos gautas archeologų kvietimas atvykti mūsų specialistui. Vykti teks tau.
Nutilo, spręsdamas, kaip toliau aiškinti.
“Nieko nuostabaus, - tuo tarpu šiek tiek atsigavęs, pamąstė Rimas, - stažuotėje pabuvojau – visiškai dėsninga, kad mane. Kas gi ypatinga?
- Iškvietimas specialus. Tikiuosi supranti ką tai reiškia?
- Suprantu, - atsakė Rimas. Jis pradėjo kai ką nutuokti ir, reikia pripažinti, per daug nenudžiugo. Specialiai iškviestam tenka padėti archeologams, apibendrinant jų darbo rezultatus. Paprastai juos visuomet spaudžia terminai, todėl prireikia nemažai ištvermės ir sugebėjimo, kad laiku pateikti atsakymus į iškilusias problemas. Archeologai negali ruošti savo aparatūros pergabenimui į kitą planetą, kol mokslinė jų grupė nepateiks atliktų tyrinėjimų ataskaitos. Rimui buvo neaišku, kodėl vykti turi būtent jis. Specialiems iškvietimams reikėjo aukštesnės kvalifikacijos, kurios jis neturėjo.
- Gali atsisakyti, nes tavęs siųsti neturim teisės. Bet mums nėra kitos išeities. Atėjo du specialūs iškvietimai vos kelių dienų skirtumu, ko nebuvom numatę, tad darbuotojas, paruoštas panašiems atvejams, jau išvykęs, o kiti, labiau patyrę negu tu, tebėra komandiruotėse. Sprendžiant pagal atsiliepimus, iš likusių geriausiai tinki tu. Tai nebloga proga pakelti kvalifikaciją jau pirmoje išvykoje ir be egzaminų. Egzaminas bus užduoties įvykdymas. Ar vyksi?
Rimas, greit sumetęs, kas jam paranku, tuoj apsisprendė:
- Taip!
Šefo akys, lyg du grąžtai, susmigo į jį, išgirdus tokį greitą atsakymą. Rimas neištvėręs nudūrė akis, o kai vėl išdrįso pažvelgti į Šefą, šis susimąstęs spoksojo kažkur pro šalį. Taip tęsėsi gana ilgai, kol Rimas pamanė, kad viskas nutarta ir galima išeiti. Bet, pasukęs link durų, vos nekluptelėjo nuo Šefo žodžio:
- Palauk!
Rimas nesusivokdamas atsigręžė, bet šį sykį nesutiko Šefo žvilgsnio. Jo nuostabai šis atsistojo ir priėjęs uždėjo ranką ant peties. Akimirką Rimui pasirodė, kad Šefo akys prasiskverbė iki pat jo sielos gelmių ir skaito slapčiausias mintis. Susirūpinęs jis tyrinėjo Rimą, kol pagaliau paleido petį ir prabilo:
- Kvalifikaciją gauti – neblogas stimulas darbe, bet suprask – jeigu tu, padirbėjęs kelias savaites ar mėnesius, nieko nenuveiksi, tai sugaišinsi archeologams laiką ir užlaikysi kitos planetos tyrinėjimus. Be to mūsų įstaiga vienintelė pradėjusi ruošti darbuotojus, turinčius tokį platų ir gilų mokslo žinių akiratį. Daug kas abejojo tokiais universalais, tačiau baigusieji mūsų institutą įrodė, kad įmanoma giliai įsisavinti daugelio mokslo šakų žinias ir kūrybingai jas naudoti. Tad žiūrėk – pilnai askleisk savo sugebėjimus, parodyk plataus išsimokslinimo privalumus! Aš negąsdinu – vis tiek vykti reikia tau, bet noriu, kad suvoktum visą atsakomybę ir pasistengtum išsiaiškinti kilusias problemas.
Visa gama jausmų praslydo Rimo veidu: atsakomybės baimė, abejonė, paskui – susimąstymas ir pagaliau – pasiryžimas. Jis galutinai apsisprendė ir dabar norėjo pasakyti kažką įtikinančio, kad pasistengs atlikti viską su didžiausiu atsakingumu.
Šefas, sekęs jo veido išraišką, viską suprato ir, nelaukdamas Rimo žodžių, iš karto liepė:
- Eik! Ir gerai pergalvok, ką aš tau kalbėjau. Blogiausiu atveju, susipažinęs su archeologų klausimais ir pamatęs, kad nepajėgsi jų išspręsti, gali siųsti iškvietimą kitam darbuotojui atvykti. Bet tada jį teks iškviesti iš komandiruotės, nutraukti nebaigtą darbą, gaišti laiką. Tad tik blogiausiu atveju!
Rimas paliko kabinetą ne per geriausios nuotaikos. Iki šiol nekantriai laukęs paskyrimo,  po šio pokalbio nebejautė tvirto pasitikėjimo savo jėgomis, kad galėtų nesijaudindamas vykti į darbo vietą.
Institute pasilikti nebereikėjo – galėjo ruoštis kelionei. Rimas nusprendė, kiek įmanoma, pasirengti būsimam darbui dar Žemėje. Parėjęs namo, iš karto sėdo prie BioESM ekrano ir įsijungė žvaigždėlapį: norėjo išsiaiškinti, kur turi vykti.
Naudojant BioESM, nebūtinai reikėjo mygtukų programai užrašyti, nors jie ir būdavo įrengiami prie ekrano. Užtekdavo mintyse išreikšti savo norą ir BioESM iš karto pateikdavo atsakymą. Reikiamus duomenis ji ėmė iš bendros Žemės žinių saugyklos, prie kurios tinklo buvo prijungta. Pateikdama informaciją, ji galėjo atrinkti, surūšiuoti ir perdirbti ją pagal užsakovo norą. Biokontakto blokas neįkainuojamą reikšmę įgydavo kūrybinio darbo metu. BioESM dalyvaudavo kūrybinės minties rutuliojime, teikdama įvairią informaciją. Programuotojas matydavo ekrane savo minties konkretų pavidalą, ar tai būtų žodžiai, formulės, brėžiniai. Tokiu būdu rašyti ir braižyti jis galėjo tiesiai BioESM ekrane dėka nepaprastų biokontakto bloko savybių.
Duomenys apie komandiruotę jau buvo įvesti, tad BioESM žinojo, ko Rimas iš jos nori. Šiaip taip atsikratęs slegiančių ir dirginančių pokalbio su Šefu įspūdžių, Rimas pagaliau susikaupė ir ėmė aiškintis reikalingos sistemos duomenis.
Būsima Rimo komandiruotės vieta pasirodė esanti vienintelė nykštukinės žvaigždės planeta, dvigubai mažesnė už Žemę, su reta ir sausa atmosfera. Pradėta tirti prieš dešimt metų – įprastas laikas archeologinių tyrinėjimų užbaigimui. Todėl nenuostabu, kad į institutą atėjo skubus iškvietimas: reikėjo padėti išspręsti archeologams kilusius klausimus ir kartu išsiaiškinti, ko vertas ten egzistavusios civilizacijos mokslinis palikimas.
Rimą ypač domino žinios apie civilizaciją, bet duomenys išsamumu nepasižymėjo. Buvo tik paminėta, kad ten egzistavusi ikikosminės eros civilizacija sunyko prieš kelis tūkstančius metų dėl gamtinių resursų išsekimo. Nors informacija buvo skurdoka, Rimas perskaitė ją įdėmiai kelis kartus, o paskui, atsilošęs krėsle, susimąstė.
Nesenai baigęs “Kosminės kilmės civilizacijų mokslų tyrimo institutą”, jis jau kelis kartus dirbo komandiruotėse, tyrinėdamas nežemiškų civilizacijų mokslus, ir štai dabar gavo ypatingą užduotį. Apie galimus komandiruotės sunkumus Šefas pakankamai išaiškino, todėl Rimas buvo tvirtai apsisprendęs ir žinojo, kad pasistengs viską atlikti. Paaiškėjo, kad dėl duomenų menkumo negali netgi spėti apie būsimas problemas.
Ikikosminės eros civilizacija (dar nepradėjusi kosmoso įsisavinimo) negalėjo pasiekti mokslinių laimėjimų, kurie dabartiniame Žemės civilizacijos vystymosi etape būtų turėję neįkainuojamos vertės. Jaudino tik jų šviežumas – vos keli tūkstančiai metų: beveik nieko, vertinant kosminės archeologijos masteliu. Tad visa mokslinė informacija greičiausiai bus atstatyta ir nereikės kapstytis, aiškinantis laiko padarytas skyles.
Sužinojęs ką galėjo, Rimas susiruošė kelionei ir nuėjo miegoti, pasiryžęs būsimą užduotį atlikti tikrai gerai ir kruopščiai.
* * *

Laiko šuolis per nulinę erdvę kelionėje įvyko normaliai, tad jau tą pačią dieną, transportiniu kosmoso laivu Rimas atvyko į Z-001 planetą (mintyse Rimas ją pavadino Zetos planeta). Laivas, nors ir nepritaikytas gabenti keleivius, turėjo tam tinkamų patalpų. Vis dėlto pasižiūrėti į planetą iš kosmoso Rimui neteko: stebėjimo ekranai buvo tik piloto kabinoje.
Planetos oras pasirodė retokas, bet skafandro nereikėjo – užteko deguonies kaukės, apimančios burną ir nosį. Susitvarkęs Rimas išėjo iš laivo ir, tik atsistojęs ant kietos kosmodromo dangos, susivokė, kad nežino, kur eiti. Priešais stūksančio kalno masyve atsivėrė vartai: pro juos zujo mašinos, gabenančios krovinius iš transportinio laivo. Žmonių tuo tarpu niekur nesimatė. Atskiro įėjimo Rimas nepastebėjo, nors jis turėjo būti įrengtas. Pilotas sekė automatinį laivo iškrovimą. Rimas buvo tik trumpai pasisveikinęs su juo - šis nė negalvojo išlipti: netrukus turėjo vykti atgal naujos krovinių partijos.
Bet greit Rimui išlakstė visos dvejonės: jis pastebėjo žmogų, išeinantį pro tuos pačius vartus. Jau iš tolo, susidomėjęs Rimas stengėsi įžiūrėti jo bruožus. Visiškai skaidri deguonies kaukė netrukdė matyti veidą. Link jo ėjo jau pagyvenęs vyriškis, tačiau platūs galingi pečiai ir stangri eisena rodė, kad jis tebeturi išsaugojęs raumenų jėgą. Akys rimtos, kartu spindėjo švelnumu. Rimas iš karto pajuto jam simpatiją, nes tas inteligentiškas švelnumas derinosi su tvirtu kūnu ir aiškiu žvilgsniu.
Iki susitinkant Rimas galvojo, kad gali sukelti nusivylimą – juk laukė prityrusio specialisto, o jaunumas šito nerodė. Bet ateinančio priešais žmogaus veide jis nepastebėjo nė šešėlio nepasitenkinimo, matė vien tik ramų mandagumą. Jau po pirmų pasisveikinimo žodžių Rimą slėgusi nedidelė įtampa iš karto atlėgo.
Patraukė link vartų ir žingsniuodami tęsė pokalbį. Deguonies kaukės netrukdė bendrauti: plonos ir skaidrios jų sienelės nė trupučio nekliudė sklisti garsui.
- Jūs atvykot mūsų archeologų iškviestas iš Civilizacijų mokslų tyrimo instituto?
- Taip, - patvirtino Rimas ir padavė savo asmens kortelę. Plona, vos pusės delno dydžio ji miniatiūriniame elektroniniame įrenginyje talpino visą reikiamą informaciją. Žemės gyventojai laiko jas įjungtas į bendrą BioESM tinklą. Todėl “Gyventojų registravimo tarnyba” gali įrašyti į šias korteles visą reikiamą informaciją apie asmenį, kuriam ji priklauso. Kur nors išvykstant, reikėdavo atjungti ir išsiiimti kortelę, tada žmogus automatiškai būdavo išregistruojamas. Įrengtas joje minibiokontakto blokas leisdavo greit ir tiksliai sužinoti visą informaciją apie tą žmogų. Pradedant elementariais biografiniais duomenimis ir baigiant psichologiniu paveikslu.
Rimas negalėjo įžiūrėti, ką jo palydovas skaito kortelės ekranėlyje, apimančiame vieną jos pusę, bet maždaug nutuokė. Tačiau pastarojo veide nevirptelėjo nė vienas raumuo, išsiaiškinus, ką reikėjo. Jis ir toliau liko pagarbiai mandagus, nors jau žinojo, kad Rimas toli gražu nėra reikiamo lygio specialistas.
- Būsim pažįstami, - prisistatė vyriškis, - aš esu archeologų grupės, apibendrinančios visus duomenis, vadovas – Viktoras Michailovičius Radionovas.
Rimas, suprasdamas, kad jo pavardę sužinojo iš kortelės, tik linktelėjo galva prisistatydamas. Ir pasakė savo vardą.
Įėję į patalpas, už pirmų hermetinių durų jie nusiėmė deguonies kaukes. Iš krovinių skyriaus pateko į ilgą koridorių ir, truputį paėję, pasiekė liftą.
Visos patalpos buvo iškirstos milžiniško kalno viduje. Galinga spindulinė technika momentaliai išgarindavo uoloje reikiamo dydžio nišas. Po to jas padengdavo specialia mase, kuri sukietėjusi tapdavo sienomis, galinčiomis išlaikyti milžiniškus apkrovimus.
Liftu jie pasikėlė į dvyliktą aukštą (iš viso buvo 16). Viršutinėje dalyje paprastai būdavo įrengiamos gyvenamos patalpos. Rimas, dirbdamas komandiruotėse, spėjo pažinti šį standartinį pastato išplanavimą, kuris visose planetose, įkuriant archeologus, būdavo beveik vienodas.
Pakeliui Radionovas pasitikslino, kodėl Rimas atvyko, neturėdamas reikiamos kvalifikacijos.
Atėjus į jam skirtą kambarį, Radionovas nesiskubino išeiti, kažką galvodamas, kol pagaliau apsisprendė:
- Rytoj ateis mūsų darbuotojas ir išaiškins susidariusią padėtį. O kol kas, jei nori, gali pastudijuoti bendrą medžiagą – prireiks.
Atsisveikinęs jis tuoj pat išėjo.
“O kodėl ne šiandien? ” – norėjo paklausti Rimas, bet tik gūžtelėjo pečiais ir pagalvojo: “ jie tikriausiai turi aptarti mano nepakankamą kvalifikaciją”.
Daugiau nesukęs galvos, jis prijungė savo kortelę prie BioESM, ir kambarys bematant įgijo jo žemiškų namų pavidalą. Tuo pasirūpino kortelėje įrašyta informacija. Ji per specialų elektroninį tinklą paveikė ypatingą medžiagą, kuria buvo padengtas visas kambarys. Ir toji medžiaga įgijo visų jo namuose esančių baldų pavidalą, spalvą ir išsidėstymą. Atitinkamai pasikeitė sienos, grindys, lubos.
Kiekvienas Žemės gyventojas galėjo pagal savo skonį formuoti gyvenamo ploto apstatymą dėka šios nuostabios medžiagos, įgijančios reikiamas savybes pagal elektronikos komandas.
Užteko įdėti kortelę  ir Rimas galėjo būti tikras, kad energija į jo kambarį bus tiekiama nepertraukiamai, o kiekvienas jo užsakymas nedelsiant automatų įvykdomas. Taip “prisiregistravus” Rimui praktiškai nebeliko jokių rūpesčių ir jis galėjo iš karto imtis darbo.


Sėdęs prie BioESM ekrano, Rimas pradėjo nagrinėti informaciją. Dirbo pagal savo įprastą darbo planą. Pirmiausia archeologų sudarytose ataskaitose peržiūrėjo šios planetos išmirusios civilizacijos vystymosi istoriją, restauruotas paskutines gyvenvietes, mokslo, kultūros centrus. Kitaip sakant išsiaiškino, kokio pasaulio mokslą jam teks nagrinėti.
Istorijoje nieko ypatingai įdomaus nerado. Maždaug vienodai vykdavo visų civilizacijų vystymasis. Tai reiškė, kad, nepaisant iš pirmo žvilgsnio regis didelių skirtumų, visur pasireikšdavo tie patys dėsningumai. Šiuo atžvilgiu Zetos civilizacijos vystymosi istorija niekuo ypatingu neišsiskyrė, todėl didesnio Rimo dėmesio nesusilaukė.
Zetiečių išvaizda ir organizmo sandara nedaug tesiskyrė nuo žmogiškųjų, todėl taip pat jokių problemų nekėlė.
Rimą labiausiai domino paskutinis civilizacijos egzistavimo laikotarpis – jos agonija. Ji tęsėsi apie 500 metų. Istoriniu požiūriu – labai trumpai.
Greta archeologų ataskaitos Rimas peržiūrėjo ir pačių zetiečių parašytą savo istoriją. Tiesa, ji nebeapėmė paskutinių 200 metų agonijos.
Visą laiką pagrindinė šios civilizacijos bėda buvo vandens trūkumas. Didesnę planetos dalį užėmė dykuma, kuri ir toliau plėtėsi. Ilgainiui civilizacijai pasidarė visai striuka dėl nuolat mažėjančių pasėlių plotų.
Bet zetiečiai nenuleido rankų ir visą laiką ieškojo išeities. Viena iš galimybių pasirodė dirbtinio maisto sukūrimas ir apskritai visų organinių medžiagų pakeitimas sintetinėmis. Ilgas ir nuoseklus darbas pačiu kritiškiausiu momentu pagaliau davė savo rezultatus. Todėl dykumai toliau užkariaujant pasėlių plotus, vystėsi dirbtinio maisto pramonė.
Deja, besirūpinant, kuo skubiau išplėsti civilizacijos egzistavimui būtinų gamtinių pakaitalų gamybą, kurį laiką visiškai nesirūpinta aplinkos apsauga. Tokiu būdu į planetos biosferą pateko nemažai nuodingų medžiagų – besiplečiančios naujos pramonės gamybos atliekų. Susikaupusios atmosferoje šalutinės dujos neatrodė per daug pavojingos, bet sykį, patekus geram kiekiui naujo komponento, tarp jų prasidėjo grandininė reakcija, susidarę toksinai užnuodijo atmosferą ir gyvybės egzistavimas planetos paviršiuje tapo negalimas.
Prasidėjo kova už civilizacijos egzistavimą. Žuvo pusė planetos gyventojų, kol pavyko rasti priemones likusiems tiekti neapnuodytą maistą ir vandenį. Tiek vieno, tiek antro atsargos buvo ribotos, o pasėliai, dėl visiško biosferos apnuodijimo – nebeatkuriami. Todėl visas jėgas teko skirti bent dalies maisto pramonės pajėgumų atkūrimui. Buvo nelengva: masinis apsinuodijimas prasidėjo kaip tik nuo maisto pramonės  rajonų, ir beveik visi darbininkai bei šios srities specialistai žuvo. Be to dirbti reikėjo sudėtingomis visuotinio užterštumo sąlygomis.
Dalį pramonės pajėgumų pavyko atkurti, bet iki visų poreikių patenkinimo buvo dar toli. Daugelio biologiškai svarbių medžiagų gamyba taip ir nepavyko. Zetiečiai pradėjo kęsti baisų nepriteklių, nepaprastai sunkias gyvenimo sąlygas.
Tapo aišku, kad gyvybei svarbių maisto komponentų gamybos pilnai sukurti bus neįmanoma, o likusios atsargos pamažu seko. Pagalbos laukti nebuvo iš kur.
Čia zetiečių rašyta istorija ir baigėsi. Apie tolesnę agonijos eigą Rimas galėjo sužinoti tik iš archeologų ataskaitos, apibendrinusios padrikus dokumentus ir radimviečių duomenis.
Rimas nusprendė, kad šiai dienai užteks skaityti, bet, prieš eidamas ilsėtis, apmąstė, ką buvo sužinojęs. Turėjo pripažinti, kad zetiečių padėtis tapo tikrai nepavydėtina ir nieko nuostabaus, kad jie išmirė. Neaišku tik, kas archeologus galėjo jaudinti. Negi zetiečiai ėmėsi išsigelbėjimui kokių ypatingų priemonių? Rimas perkratė galvoje visus galimus variantus. Išsigelbėjimo iš kosmoso jie negalėjo tikėtis – buvo absoliučiai vieniši. Vidiniai rezervai beviltiškai seko. Jų laukė tik viena – mirtis nuo išsekimo.
“Šiaip ar taip, - pagalvojo Rimas, - rytoj bus aišku, ko iš manęs nori archeologai. ”



Rytą Rimas tik susiruošė sėstis prie BioESM ekrano, kai išgirdo švelnų signalą: kažkas norėjo įeiti.
“A! – iš karto prisiminė jis. – Čia tikriausiai man paskirtas konsultantas”. Rimas nuspaudė mygtuką, atidarantį duris. Joms nuslinkus, nustebęs išvydo besišypsančią išstypusio barzdylos fizionomiją.
- Sveikas! – išgirdo linksmą ir guvų pasisveikinimą. Svečias be ceremonijų įžengė į kambarį.
- Sveikas! – ironiškai pasisveikino Rimas. Barzdyla iš karto užkrėtė jį savo linksma nuotaika.
- Aš čia dirbu jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu, archeologu - paaiškino linksmasis dilba, kurio ūgį Rimas tik dabar tinkamai įvertino. – Vadinuosi Edmontas Modenas, trumpiau – Edmis.
Rimas pradėjo manyti, kad apsiriko dėl svečio vizito tikslo. Jis turbūt paprasčiausiai atėjo susipažinti – taip nesiderino Rimo laukiamas dalykinis pokalbis su nerūpestinga Edmonto laikysena.
- Tikiuosi Radionovas tau apie mane sakė? – pagaliau teikėsi šis surimtėti.
- Konkrečiai apie tave – nieko. Minėjo tiktai, kad turi ateiti žmogus ir nurodyti  iškilusias problemas, kurias aš turėsiu išspręsti.
- Tas žmogus prieš tave, - juokais paaiškino Edmontas. – Ar dabar galėsi jį išklausyti?
- Taip, žinoma, - skubiai pratarė Rimas, įsitaisydamas prie BioESM ekrano ir kviesdamas sėstis šalia Edmontą.
- Ar jau žiūrėjai mūsų ataskaitą? – išgirdo Rimas pirmą konkretų klausimą ir nusistebėjo, kaip greitai Edmontas, ką tik švietęs nerūpestinga šypsena, perėjo prie rimto pokalbio.
- Taip, žiūrėjau, bet tik iki tos vietos, kiek siekia pačių zetiečių parašyta istorija. Paskutinių 200 metų laikotarpio aprašymo nespėjau peržiūrėti.
- Vadinasi žinai, kokia susidarė jų padėtis. Gyvybiškai svarbių maisto komponentų atsargų liko ne daug, o pilnai sukurti jų gamybą zetiečiai negalėjo. Aišku laimėjimų šioje srityje jie pasiekė nemažų, bet iki visų gamtinio maisto komponentų pakeitimo buvo dar toli. Tuo labiau, kad mokslo progresas toje srityje patyrė skaudžių smūgių: masinio apsinuodijimo metu žuvo žymi dalis specialistų. Išmirė ištisi šios pramonės rajonai.
- Nors šios civilizacijos mirtis labai liūdna ir tragiška, - pertarė Rimas. – bet gana aiški. Ir aš negaliu suprasti, kam reikalinga tokia skubi mano pagalba. Jie, sprendžiant iš visko, išmirė prieš 2000 metų dėl gana suprantamos priežasties.
- Taip. Bet šioje tragiškoje jų istorijoje atsirado vienas neaiškumas. Aš turiu kai kurių samprotavimų šiuo atžvilgiu, tačiau pradžiai pateiksiu faktus.
BioESM ekrane pasirodė kažkokio sudėtingo įtaiso vaizdas. Tarp gausybės neaiškios paskirties prietaisų ir laidų raizgalynės, patalpos centre matėsi kokių 3 metrų skersmens rutulys. Jo viduje buvo įtaisytas krėslas su prietaisų įvadais, skirtais, matyt, prijungti prie sėdėjusio ar gulėjusio jame zetiečio.
- Pačiame agonijos įkarštyje jie pastatė štai šį įrenginį ir pradėjo atlikinėti bandymus, naudodami tam gana nemažai ir taip menkų energetinių resursų.
- Na ir koks gi tų bandymų tikslas? – nekantraudamas skubino Edmontą Rimas.
- Tu ir turėsi tai nustatyti, - šyptelėjo Edmontas, - mes radome teorinius veikalus ir techninę dokumentaciją, apie šio įtaiso paskirtį, bet visa ta literatūra nespecialistui visiškai nesuprantama.
BioESM ekrane pasirodė keletas knygų, gana naujai atrodančių, matyt restauruotų.
- Tų veikalų pavadinimai ir trumpi paaiškinimai buvo užprotokoluoti jų vyriausybės pasitarimuose. Iš jų matyti, kad zetiečiai siekė įgyvendinti kažkokią nemirtingumo idėją ir paversti savo būvį nauja gyvybės forma, leidžiančia jiems egzistuoti nepriklausomai nuo planetos likimo – kosmose.
- Ar jiems pavyko? – susidomėjęs paklausė Rimas.
- O tu norėtum? Deja, turėsiu apvilti. Bandymų idėja labai jau nereali. Pagaliau galutinėje agonijos stadijoje, neatnešę sėkmės, jie buvo nutraukti. Visur rasti sunykimo pėdsakai. Dauguma, jei ne visi, žuvo dėl gyvybinių maisto elementų išsekimo.
- Ne visi? – nustebo Rimas.
- Nekibk prie žodžių! – atvėsino Rimo entuziazmą Edmontas. – Tikimybė, kad bent vienam pavyko ištrūkti iš planetos, labai menka. Bet mes negalėjome jos ignoruoti, todėl ir iškvietėme tave.
- Bet gi tu pats sakei, kad “neatnešę sėkmės bandymai buvo nutraukti”. Apie kokią tikimybę tada dar kalbi?
- Matai, po bandymų nutraukimo kurį laiką veikė jų vyriausybės biurokratinis aparatas ir iš likusių popierių galima daryti šiokią tokią prielaidą. Po oficialaus bandymų nutraukimo atsirado galybė pareiškimų, reikalavusių juos pratęsti. Mūsų dėmesį atkreipė vienas, pasirašytas pačių eksperimentatorių. Jį pateikė kažkokia “morų” grupė, apimanti apie kelis šimtus gyventojų. Specialistai patvirtino, kad kai kurie iš tos grupės gali pasiekti tam tikrą psichologinę būseną, reikalingą bandymams įgyvendinti. Tu tikriausiai jau supranti, ką mums reikia kuo skubiau išsiaiškinti ir kokia yra tavo užduotis.
- Aišku, turėsiu pabandyti išsiaiškinti, ar tie bandymai turėjo rimtą mokslinį pagrindą. Jei turėjo – jums teks itin kruopščiai patikrinti, ar jie buvo atnaujinti, ar tikrai nepavyko, - daug negalvojęs išpylė Rimas.
- Visiškai teisingai, - patenkintas linktelėjo Edmontas, - kruopštaus tyrimo šia kryptimi atskirai nedarėm, nes labai jau neįprastas jų mėgintas būdas išsigelbėti. Todėl nutarta skubiai iškviesti specialistą išsiaiškinti, ar tas dalykas vertas ypatingo dėmesio.
- Aš tavęs daugiau nebetrukdysiu – atrodo viską pakankamai išaiškinau, tik pasakyk, kada bus galutinės išvados? – pagaliau baigęs, užklausė Edmontas.
Rimas pažadėjo apie tai pranešti ir Edmontas tuoj išėjo.
Užduotis tapo maždaug aiški. Kažko panašaus Rimas tikėjosi, todėl, išklausęs ją, ne tiek nustebo, kiek susidomėjo.
Pirmiausia jis nusprendė peržvelgti nedžiagą, kurią turėjo išnagrinėti. Ekrane perskaitė veikalo pavadinimą - „Teorinė dokumentacija”. Trumpas paaiškinimas nurodė, kad tai – zetiečių surinkti straipsniai, skirti jų pačių specialistų ruošimui bandymams atlikinėti. Rimui kaip tik to ir reikėjo!
Sujaudintas sėkmės, jis pradėjo skaityti pirmą straipsnį, gana seną, parašytą dar prieš tūkstantį metų iki agonijos pradžios, bet matyt davusį pirmą impulsą pagrindinei idėjai. Straipsnis vadinosi “Elektromagnetinių laukų gyvybė”. Deja, vos pradėjęs skaityti, Rimas turėjo ir baigti.
Nesužinojus zetiečių civilizacijos biologijos mokslo pagrindinių laimėjimų, buvo neįmanoma jį suprasti: versdama BioESM nerado paaiškinimų daugeliui terminų ir simbolių.
Rimui tuoj pat teko apmąstyti iškilusią kliūtį. Instrukcijoje tokiais atvejais, kai tiriamos civilizacijos pasiekimai išeidavo už Žemės mokslui žinomų sričių, nurodyta nedelsiant pranešti į Žemę, nes vienam žmogui išsiaiškinti žinias, kurios yra nesuprantamos netgi mokslininkams, praktiškai neįmanoma. Rimas tai žinojo, bet jis taip pat prisiminė, kad yra atsidūręs ne visiškai įprastoje padėtyje, o kol mokslininkai gaus reikiamą informaciją ir viską išsiaiškins praeis nemažai laiko. Suprato, kad reikės pabandyti pačiam ką nors išsiaiškinti. Šefas pakankamai gerai įspėjo!
Sudaręs ir išsiuntęs pranešimą Žemei, Rimas pradėjo analizuoti zetiečių biologijos mokslo laimėjimus. Netrukus jis visiškai įsitraukė į darbą: toks įdomus vaizdas atsivėrė, lyginant Žemės ir zetiečių mokslų pasiekimus. Pradžioje daug kas buvo žinoma ir suprantama. Genetinių ląstelių egzistavimo mechanizmų analizė, elektromagnetinių laukų, atsirandančių organizme, reikšmės ir įtakos organų funkcijoms vertinimas – viskas buvo Žemės mokslo lygyje. Visi ląstelių dalinimosi procesai, vykstantys augant ir funkcionuojant organizmui, buvo kuo smulkiausiai išnagrinėti ir apėmė visų faktorių įtaką.
Pasiekimai apie jų organizmo egzistavimą, prilygo žmonijos laimėjimams. Evoliucijos teorijos sukūrimas, genetiniai pasiekimai, pritaikyti jai modeliuoti, davė nuostabų gamtos formų raidos vaizdą.
Evoliucijos dėsningumų atskleidimas genetiniu mechanizmu, visų organizme vykstančių procesų genetinio užkodavimo atskleidimas, leido suprasti gyvybės, egzistavusios jų planetoje, pagrindus ir sukurti genetinius modelius, iš kurių buvo galima gauti visų planetoje egzistuojančių organizmų chromosomas. Lygiai kaip išmirusių arba dar gamtos nesukurtų. Tapo įmanoma modeliuoti gyvojo pasaulio evoliucijos raidą ir tolesnes jos kryptis.
Žemės mokslo pasiekimai šioje srityje dar nebuvo išsamiai užprogramuoti bendrame BioESM atminties tinkle. O kadangi zetiečių planetoje egzistavusi gyvybės forma kai kuo skyrėsi nuo žemiškos gyvybės, tai vertinti abiejų civilizacijų pasiekimus reikėjo kūrybiškai, ko BioESM versdama tikrai negalėjo padaryti.
Rimas ėmė jausti nepaprastą susijaudinimą, kurį pergyvena kiekvienas tyrinėtojas, kai tiria sritį, niekieno dar nepalytėtą. Jis priėjo ribą, pasiektą Žemės mokslo, ir todėl suprantamas susidomėjimas tuo, ką zetiečiai atrado paskutiniais agonijos šimtmečiais. Ką nuostabaus jie galėjo atskleisti, jei tų žinių pagalba net bandė išsigelbėti.
Per kelias dienas suvokęs Žemės ir zetiečių biologijos mokslų skirtumus, Rimas sugrįžo prie bandyto skaityti straipsnio “Elektromagnetinių laukų gyvybė”. Dabar jis suprato, kad autorius tyrinėjo sudėtingą smegenų procesą – minčių formavimą ir siuntimą per atstumą elektromagnetinėmis bangomis arba, kitaip sakant, biolauko pagalba. Remdamasis įrodymais, kad mintys, vaizdai ir jausmai gali būti perteikti smegenims suprantamu elektromagnetinių bangų pavidalu, jis iškėlė idėją apie jų galimumą formuotis tuo pavidalu. Mintys ir jausmai gali egzistuoti dvejopai: smegenyse ir nepriklausomai nuo jų – erdvėje. Čia autorius pateikė gana keistą ir įdomią idėją, kad elektromagnetinių laukų forma gali egzistuoti ne tik mintys, bet ir protas su visu organizmu. Genetinė organizmo struktūros informacija yra žinoma. Tereikia ją “išversti” ir pritaikyti sudaryti gyvybę nauja forma – elektromagnetinių laukų bangomis. Tiesa tam būtų reikėję tapatingos nedidelės uždaros erdvės – miniatiūrinės visatos, kurioje elektromagnetinės bangos, kartą išspinduliuotos, sklistų joje tarsi begaliniais ratais: tolygiai ir nesilpnėdamos. Lyg nedideliame erdvės narve. Autorius, nežinodamas, kaip tokį “narvą” sukurti, netikėjo praktiniu idėjos įgyvendinimu. Mat įprastoje mus supančioje erdvėje elektromagnetinės bangos, kartą išspinduliuotos, pasklinda į visatos neaprėpiamą begalybę ir, tolydžio silpnėdamos, visiškai išnyksta. Tokios sąlygos netinkamos eletromagnetinių laukų gyvybei egzistuoti. Todėl autorius pasitenkino teoriškai atskleidęs genetinės informacijos perteikimo būdą į tokį neįprastą gyvybės egzistavimui pavidalą.
Sunkiai patikėdamas savo protu ir akimis, Rimas knaisiojosi formulių raizgalynėse, stengdamasis suvokti, kaip visos organizmo ir smegenų funkcijų subtilybės perteikiamos ir atgaivinamos nedidelės uždaros erdvės pulsuojančioje elektromagnetinių bangų pynėje. Genų formuojamų organizmo bruožų vystymosi mechanizmas, pakeistas ir perdirbtas, buvo teoriškai pritaikytas formuoti naujam gyvybės pavidalui begalybėje įvairaus ilgio bangų ratuose, paveikiant jų amplitudę, dažnį, sudėtingai perpinant jas ir komponuojant. Aišku dėl visos genų informacijos perteikimo sudėtingumo šis darbas negalėjo apsieiti be elektroninių skaičiavimo mašinų pagalbos. Prasikankinęs visą dieną prie tos formulių painiavos, Rimas išsinagrinėjo keletą pavyzdžių, atskleidžiančių tą ar kitą organizmo požymio atkūrimą kita gyvybės forma, kol pagaliau metė, nusprendęs visas smulkmenas palikti aiškintis specialistams.
Kitas straipsnis ”Teorinėje dokumentacijoje”, paimtas iš artimesnio laikotarpio, nebetęsė pradėtos temos. Rimui, pradėjus skaityti, pasidarė neaišku, kam jis reikalingas, nes nagrinėjo visiškai naujas zetiečių biologijos mokslui iškilusias problemas. Straipsnis vadinosi “Proto evoliucija”. Jame autorius apibendrino viso kolektyvo darbo rezultatus. Kalba ėjo apie proto sugebėjimą pažinti aplinkinį pasaulį. Besivystantis evoliucijos eigoje protas pamažu atsikrato varžtais, trukdančiais tobulam pažinimui. Išsilaisvinimas nuo instinktų veda prie intelekto laisvės - tai mes pastebime pačiose pradinėse proto atsiradimo pakopose. Tačiau, regis, atsipalaidavus iš jų valdžios, dar lieka kažkokie apribojimai, sąlygojami gamtinių proto kilmės pradų egzistavimu. Kiekvieno atskiro individo mąstymas tuo savarankiškesnis, kuo daugiau jo rūšies proto struktūra yra išsivadavusi nuo savo prigimties. Koks tada turi būti protas, sugebantis absoliučiai ir tobulai pažinti pasaulį?
Atsakymas į šį klausimą straipsnyje ieškomas genetinėje proto raidoje. Genuose užkoduota jo struktūra – pagal juos galima nustatyti faktorius, sąlygojančius pažinimo ribotumą. Todėl tame genetiniame “projekte” ir reikia ieškoti galimybių sukurti absoliutaus genijaus smegenų modelį. Jos išsivystė palaipsniui, evoliucijos eigoje, atitinkamai vykstant organizmo genetinių kitimų raidai. Kolektyvas, kuriam autorius atstovavo,  apdorojo milžinišką genetinių kitimų medžiagą ir sukūrė matematinį smegenų vystymosi modelį. Remiantis gautais duomenimis, tapo įmanoma numatyti tolesnes tobulėjimo perspektyvas ir, įvertinus raidos dėsningumus, sukurti absoliutaus genijaus smegenų modelį.
Kitas straipsnis, kurio Rimas ėmėsi, buvo parašytas prieš 500 metų iki civilizacijos išnykimo. Idėjai apsvarstyti ir įgyvendinti zetiečiai nebeturėjo daug laiko, nes paskutinius 200 agonijos metų civilizacija faktiškai nustojo egzistuoti: laikėsi tik atskiros palaipsniui išmirštančios grupelės.
Ir štai, kai padėtis tapo beviltiška, vienas mokslininkas griebėsi seniai išsakytos idėjos, norėdamas ją panaudoti išsigelbėjimui. Jis ėmė ieškoti straipsnio “Elektromagnetinių laukų gyvybė” pagrindinės idėjos įgyvendinimo galimybių. Tereikėjo paimti “gelbėjimui” paruošto zetiečio genetinį modelį ir pagal jį atkurti šeimininką nedidelės uždaros erdvės elektromagnetinių laukų bangų pynėje. Principinis genetinės informacijos perteikimo būdas į naują pavidalą buvo pateiktas minėtame straipsnyje. Tačiau tam, kad naujai atgimęs zetietis galėtų tęsti prasmingą gyvenimą, būtina perteikti visą jo gyvenimo patyrimą, žinias. Todėl reikėjo sukurti aparatūrą, sugebančią, paveikus smegenis, išgauti tą informaciją ir automatiškai perteikti naujam šeimininko pavidalui. Teoriniai apskaičiavimai rodė, kad po tokios nuosekliai viską iškratančios inversijos į smegenis, gyvenimas įprastame būvyje vargu ar bebus įmanomas. Taip sakant, kelių grįžimui nebelieka.
Tokios aparatūros schemų principinį sukūrimą autorius numatė. Tai buvo įmanoma padaryti. Sumanymo įgyvendinimui abejones kėlė menki civilizacijos energijos likučiai. Norint išplėšti erdvėje vietą transformuotos gyvybės laukams patalpinti, jos nemažai reikėjo. Tokiu būdu įkurdintas autonominėje erdvės srityje, elektromagnetinių laukų kūnas galėjo savarankiškai egzistuoti: naudoti žvaigždžių spinduliuojamą energiją, skleisti elektromagnetines bangas bendravimui, judėti, veikdamas gravitacinėmis jėgomis.
Idėja turėjo atlaikyti nemažą kritikos spaudimą. Nekalbant apie technines sprendimo problemas, kurios buvo tikrai ne menkos, atsirado ir grynai mokslinių, teorinių prieštaravimų. Pagrindiniai šios kritikos argumentai buvo pateikti toliau ir logiškai sekė iš jų mokslo krypties, su kuria Rimas susipažino straipsnyje “Proto evoliucija”.
Kritikos atstovas įrodinėjo, kad toks perėjimas į kitą gyvybės formą bus neišvengiamai žalingas zetiečiams, nurodydamas kaip pagrindinį faktorių – proto tobulėjimo sustojimą. Daugintis naujoje būsenoje jie galėjo tik iš savo kūno išaugindami identiškai panašų. Genetinis atkūrimo mechanizmas pasidaro nebereikalingas, mutacijos tiek atsitiktinės, tiek kryptingos – nebeįmanomos ir tokiu būdu proto tobulumo laipsnis sustings visą laiką viename lygyje. O dabartinė zetiečių proto išsivystymo stadija yra tik vidutinė ir toli gražu nepatenkina pasaulio pažinimo proceso tęsimo aukštesniame lygyje. Todėl zetiečiai naujoje gyvybės formoje nepajėgs pilnai pažinti pasaulio ir pasidarys bejėgiai savo tobulėjimą vystyti. Ir koks tikslas gelbėtis šiuo būdu, jeigu jis veda prie kūrybinio pasaulio pažinimo proceso mirties?
Rimas, nors ir susidomėjęs skaitė šį kritinį straipsnį, nejučia pasipiktino: tokiu momentu, kada kalba eina apie proto ir apskritai gyvybės išgelbėjimą, atsirado balsų, tvirtinančių, kad geriau mirti negu pratęsti kovą, jei ne planetoje, tai bent kosmose, nors ir kitu pavidalu bei priemonėmis. Jis pilnai sutiko su kitais idėjos autoriaus argumentais, be to nustebęs atrado naujų, netikėtų sprendimų.
Atsakydamas į šią kritiką, autorius nurodė, kad bent esamo lygio proto išgelbėjimas jau turi prasmę, nes jis vėliau pats galės nuspręsti ar galima prasmingai egzistuoti. Autorius spėjo apie vieną galimą kelią evoliucijai atstatyti, jeigu ši nauja gyvybės forma patektų į milžinišką jėgų verpetą, koks yra įmanomas juodosiose skylėse, tai didžiulis gravitacinis poveikis galėtų jai suteikti naują pavidalą ir sugrąžinti genetinio atsistatymo mechanizmą, nes elektromagnetiniai laukai transformuotųsi į kitą materijos būseną, galimas daiktas net kitoje visatoje. Jis prabėgom nužvelgė, nuosekliai neįrodinėdamas, tik pridūrė, kad greičiausiai yra dar ne vienas kelias, bet dabar nėra laiko juos visus numatyti ir peržvelgti, svarbu pasirūpinti, kad būtų kam tai atlikti.
Tuo teoriniai idėjos aptarinėjaimai ir baigėsi. Autoriaus pozicija buvo tvirta, o be jo pasiūlytos idėjos zetiečiai neturėjo daugiau jokios vilties išsigelbėti.
Kitas veikalas apie bandymus vadinosi “Techninė dokumentacija”. Rimas per daug juo nesidomėjo, nes neturėjo tinkamo techninio-inžinerinio išsilavinimo: jis buvo stiprus tik pagrindinių mokslų teorinių svarstymų dalyje, todėl sunkiai gaudėsi konkrečių apskaičiavimų formulių vingrybėse su sprendimais, nurodančiais visiškai nežinomos paskirties prietaisų veikimo principus ir konstrukcijas, o taip pat elektroninės technikos pritaikymą jiems valdyti.
Rimas greit perėjo prie “Eksperimentų dienynų”, iš kurių aiškėjo, kaip sekėsi įgyvendinti šią keistą idėją. Po kelių dešimčių metų įtempto darbo, išsprendus eilę nepaprastai sudėtingų problemų, zetiečiai pagaliau galėjo pradėti bandymus. Aišku, kaip ir kiekvieno naujo kelio ieškojimo metu, sėkmė iš karto negalėjo ateiti, bet, greta grynai techninio turinio išsprendžiamų problemų, paaiškėjo kitokio pobūdžio netikėtumas, sužlugdęs bandymus.
Norint perkelti visą smegenų informaciją naujam zetiečio pavidalui, reikėjo perdavimo metu laikyti jas ypatingoje būsenoje kelias paras. Pradžioje mėginta šią problemą išspręsti paprasčiausiu miegu. Tačiau pasirodė, kad informacijos pervedimo aparatai galėjo veikti tik trumpą laiką: paskui išryškėdavo nelauktas konfliktas, pasireiškiąs tarp smegenų realių funkcijų ir aparatų jai primetamų būsenų. Šis prieštaravimas greit iškildavo ir, sukėlęs pabudimą, neleisdavo sėkmingai tęsti bandymo. Mėginta pasitelkti įvairias chemines medžiagas, narkotikus, migdomuosius. Bet visos dirbtinės priemonės suteikdavo smegenims tokią būseną, kad tapdavo neįmanoma jas sužadinti aparatūra arba išgaunama informacija būdavo nepilnavertė. Po daugelio nesėkmingų bandymų eksperimentai galutinai pateko į aklavietę.
Bandymai buvo oficialiai nutraukti, kad neeikvotų ir taip menkų energijos likučių. O netrukus prasidėjo galutinė agonijos stadija. Paskutinis likęs pėdsakas – tai krūva pareiškimų, su reikalavmais pratęsti bandymus, o kartu ir pačių eksperimentatorių pasiūlymas atsižvelgti į kai kurių “morų” grupės narių galimybes pasiekti bandymams reikalingą būseną, kuri gali padėti eksperimento įgyvendinimą.
Rimas įdėmiai perskaitė “morų” grupės pareiškimą. Jis norėjo iki galo suprasti kokią būseną, taip sudominusią eksperimentatorius, jie galėjo pasiekti. BioESM atliktas vertimas nebuvo tikslus – trūko kai kurių terminų, tos būsenos apibūdinimų, greičiausiai iš psichologijos srities. Todėl Rimui ne daug kas paaiškėjo, ir jam teko truputį pamiklinti galvą, kol atėjo netikėta mintis. Atsakymas galėjo būti ne toks jau  ypatingas ir komplikuotas, kaip atrodė iš pirmo žvilgsnio. Kam ieškoti sudėtingų Žemės mokslui nežinomų sprendimo kelių? Geriau reikia pabandyti įsivaizduoti, kokių galimybių, žinomų jam, zetiečiai nepanaudojo savo bandymuose. Kas gali atstoti miegą, nesukeltą narkotikų ar kitų panašių medžiagų? Rimas prisiminė, kad žmogus gali patekti į neįprastą jo kasdieniniame gyvenime būseną - hipnozę, bet “morai” jos nenaudojo, gal dėka autohipnozės? Sprendžiant iš pareiškimo teksto, ją morai galėjo pasiekti savarankiškai, be niekieno pagalbos. O jei tai katalepsinė būsena? Šitaip sugebėtų tiktai...
Dar gerai nesuvokęs kilusios idėjos, Rimas staiga atjungė biokontakto bloką: nebenorėjo, kad mašina sužinotų galimą sprendimą. Įdomu, kodėl ji neišvertė žodžio “morai”? Bet greit Rimas suvokė, kad mašina ko gero jį palaikė pavadinimu, kurio nereikia versti. Todėl jam buvo paranku įgyvendinti kilusią idėją. Greičiausiai ji nieko neįrodys, tačiau bent iš dalies patvirtins kilusią netikėtą mintį.
Rimas ekrane mygtukais užrašė klausimą: “atsižvelgiant į “morų” gyvenimo būdą, surasti analogišką Žemės terminą pavadinimui „morai“” Atsakymas buvo toks, kokio ir tikėjosi: „jogai“”
Aišku tik jie, vien savo valios pastangomis, galėjo pasiekti katalepsinę būseną ir išbūti joje, kiek reikia. Bet svarbiausia - nuostabus jogų sugebėjimas valdyti savo nervinius procesus ir tokiu būdu pasiekti reikiamą būseną, nebūtinai katalepsinę, kaip iš pradžių Rimas spėjo.
Atvėsęs po pirmo sėkmės jaudulio Rimas ėmė ramiau svarstyti, kokią reikšmę gali turėti šis atradimas. Aišku be rimto specialistų tyrimo jis nebus patvirtintas. Ir dabar Rimas galėjo tiktai perspėti archeologus, kad gal teks užtrukti, kol viskas išaiškės.
Vis dėlto jis negalėjo nuslėpti savo atradimo džiaugsmo, malonumo visu nuveiktu darbu. Ir dar viena mintis kėlė pasitenkinimą:
- O Seniui tai bus šioks toks nusiraminimas – nemažai supratau visiškai “nežemiškos” mokslinės medžiagos ir galbūt radau vieną teisingą sprendimą.


1986 m.