Ketvirtas nr.2

nudyla mano pirštai
į smilkinius,
kai bandau surasti žodį,
kuris pavadintų mane
ir leistų man pasilikti

mano sielvartas kaip gėlė skleidžiasi

atsargiai

paleidi mano rankas
ir žiūri ar ne nukrisiu
pasiruošęs sugauti
(vis dar)

nudyla mano pirštai į stygas
bronza po jais tokia nepaklusni

duslūs buki garsai
atsimuša tau į krūtinę
ir krenta po kojom
netvirtai bandai juos surinkti

aš stoviu nuleidus rankas -
nepadedu tau