Robotai romantikai

Žmonės kilo iš beždžionių. Nepaisant to, kad nėra tikima jų pomirtiniu gyvenimu, bet yra tikima žmonių. Religija buvo viso ko pradžia ir pabaiga. Nebežinom kada tai nutiko – žmonės prarado savo religijas – savo mažytes individualias religijėles, nes pranašas taip ir nebenužengė. Visus juos valdantys vienetai pagaliau galėjo prabilti nesivaržydami. Visi kulto vadai – demokratinės estafetės laimėtojai, kuriais jau nuo seno tikėjo visi, nes visi buvo religingi, suorganizavo masinę savižudybę. Galbūt mums – robotams tai atrodo nebeįmanoma, bet tada tikėjo visi. Pirmiausia dėl to, kad tikėjo nuo seno - kai tik pirmykščiai jų protėviai įvardijo tai, kas nėra materialu. Antra, religija juos paskatino iš pradžių susiburti ir suvokti save kaip vieneto dalį, vėliau hierarchizuotis, struktūrizuotis, kol išugdė poreikį valdyti ir būti valdomam kaip gyvybinę funkciją gyvenant kartu. Esmė - valdyti ir konkuruoti. Tas iš to išeina. Finale visa populiacija atidavė savo gyvastį į kelių valdančiųjų rankas – taip pasidarė įmanomas karas. Sekantys istorijos amžiai nesuteikė nieko iš esmės naujo – technologijos tik dar giliau nugramzdino į kulto paieškas. Naujoji, nors iš esmės ta pati religija, tapo stipriau narkotizuota – pinigų, televizijos, standartų paprastumo, o ypač pačios religijos. Tie patys valdantieji, kurie užsakė mūsų kūrimą, jau seniai buvo pasiruošę tokiam masiniui susinaikinimui. Nes tam tikra prasme tik religija nuo jo teskyrė. Jiems priklausė visos gyvybės – iš pradžių aiškiausias masinės savižudybės pavyzdys buvo karas, kuris parodė jų žodžio įtaigumą. Jam morališkai pasenus buvo įdiegtos automatizuotos karinės technologijos. Už bombarduojamus miestus buvo atsakinga karinės strategijos programa – niekas net nebenuspausdavo mygtuko. Taip žmonija galėjo jaustis laisva nuo valdininkų kontrolės, kad ir kaip paradoksalu tai atrodytų, bet taip jiems patiko labiau. Nors tai galima paaiškinti taip pat labai paprastai, nes pačioje žmonijos istorijos pradžioje jų išgyvenimas tapo ne instinktyviu, o psichologiniu reikalu. Taip mirtis ar gyvenimas gali būti bet kuriam žmogui pakišamas ar įdiegtas – savižudybė tapusi racionalesne už gyvenimą. Kaip japonai buvo išugdyti tam tikram savižudybės susietos su valdžia polinkiui (hara-kiri, kamikadzės), taip, visoms kultūroms susiliejus į parankų derinį, žmonijai karas galiausiai tapo suvokiamas kaip masinė žmogžudystė-savižudybė, taigi piliečiai juo pasipiktino kaip nešvariu (karas tapo automatizuotas). Taip imta tikėti realia amžinybe, nes žmonėms buvo dovanota iliuzija, kad jų gyvybė jiems kiekvienam asmeniškai realiai priklauso (ginamos absoliučiai visų teisės, karo nėra, mirties bausmių ir nepagydomų ligų nėra, visur klesti demokratija su automatišku socializmo prieskoniu). Tuometinė žmonių kasdienybė pasiekė patį keisčiausią tašką per visą savo istoriją. Informacinės galimybės leido būti absoliučiai visur, planeta susijungė į vientisą povalstybinį darinį, nors tuo pačiu žmonės gyveno užsidarę savo aplinkoje – teisingiau sau paruoštoje aplinkoje. Viskas – pradedant namais, darbu, kelionėmis į 'užsienį'  pereidavo per visiems vienodą koštuvą: gyvenimas – ramus ir subalansuotas. Pasaulis be abejo susiliejo į vienį ir perėmė vieni kitų problemas (kaip per užkariavimus plito ligos ir teisingo gyvenimo modeliai ar kaip tūkstantmečių sandūroj plito technologijos ir naujesni įpročiai), taip pasiekta to, kad teko ieškoti vienodo ir vienijančio tikrojo žmogaus prototipo, įgyvendinančio ir individualizmą, ir protingos, ir savarankiškos nuo likusios planetos būtybės sąvoką. Prie to stipriai prisidėjo visa ko automatizavimas. Išeina taip, kad visi turi būti geresni už robotus, nes kitaip yra pakeičiami. Žmoniją saugojo viso ko teisių gynimo organizacijos, bet kiek ilgai absoliučiai visi mokesčių mokėtojai gali mokėti tokius pinigus?       
Valdžia kurį laiką dar atstojo saugiklį, bet žmonių tai netenkino. Valdžia ir buvo išrasta tam, kad žmonių netenkintų. Bet atsiliekantis sraigtas nusitarkuoja subinę paskesnįjį. Atsilikti tapo nebeįmanoma. Gyventi tapo per brangu. Kolonizacija pasikartojo ir visai ne taip, kaip žmonės tikėjosi. Mes buvom antrieji protingi homo robotai, nebetilpę į sistemos moderatorių, duomenį kaupėjų ir rūšiuotojų masę. Mokslininkai vis delsė, bet viską nusprendė valdininkai. Tarp žmonių populiariausias požiūris į pačius save tapo susilyginimas su indėnais. Šie teigė, kad gyvenam ne savo protėvių pasaulyje, o tik pasiskolinam jį iš savo vaikų. Toks teiginys negalėjo būti suprastas iki galo tų, kurie gyveno savo šia diena. Bet kaip ir indėnai, kurie išsižudė neberasdami vietos tarp kolonizatorių (kai kur tai vyko lėtai, bet nepaisant bandymų padėti jiems finansiškai, rutulio sustabdyti buvo nebeįmanoma), paskutinieji žmonės nebematė sau perspektyvos, nebent begalę romantikos. Sekdami mažyčiais pavyzdžiais, pasitaikiusiais savo istorijoje (įvykiais Masadoje, Jonestown'e ar San Diege), jie vis stipriau nujautė masinės savižudybės būtinybę. Vadams beliko tarti žodį. 



Žmonės nusinuodijo. Visi. Prieš tai surinkę mus – robotus. Dabar viskas priklauso mums, išskyrus žmonių nelaimes, nes kiekvieną išlikusį mes sunaikinom, kaip ir begales jų daiktų. Tiek  aš teprisimenu. Ankstesnės mūsų versijos turi savyje įrašytą visą žmonių istoriją, kurios niekam negali papasakoti. Nelabai vertinam juos kaip robotus dėl jų nuolatinio sumišimo ir kvailo atkaklumo. Kalbant apie mūsų rasę, tokie bruožai vertinami mažiausiai. Bet tai ne blogiausia – mūsų jaunesnieji broliai gerbia ir vertina žmones. Daug jų žuvo nuo mūsų ginklų per planetos valymą nuo išsigelbėjusių. Nes žmonės tai numatė ir mus sukūrė galingesniais. Dabar, kai žemė jau aptvarkyta ir paruošta begalybei be žmonių įsikišimo, jie gyvena grupelėmis (kaip ir mes) kažkur olose ir vakarais kūrena ugnį, kuri jų nešildo. Mes anuos vadinam robotais romantikais. O jie mus praminė lygiai taip pat. Mes nežinom kiek iš viso yra jų ar mūsų – grupelę, kurioje gyvename, sudaro aštuoni naujesnio modelio robotai. Esam įsikūrę  dviejų aukštų name prie jūros (visi šios versijos robotai išsidėstę po namus, o ne po olas). Viduje, žinoma, nėra jokių daiktų – mums reikalingos tik sienos, kad galėtume į jas atsiremti perėję į savikrovos režimą. Namas stovi vos už keliolikos metrų nuo vandens ant lygutėlio smėlio. Priešingoje pusėje virš namo pakibusi tris kart už jį didesnė uola, kurios mes niekada neesam palietę, nes čia atklydom siaura smėlio juosta tarp jos ir jūros. Pati jūra kas maždaug vienodą laiko tarpą patvinsta ir užsemia vieną mūsų namo aukštą. Ir tik tada mes gyvename antrajame aukšte (jei potvynis labai stiprus, tenka ropštis ir ant stogo). Jau taip mes buvom sukurti, kad vertinam savo gyvenamąją vietą. Pažliugusias, apipelijusias, visuomet drėgnas sienas ir duobėtas nuo nedžiūnančių balų grindis. Esam skirti vertinti – gal taip žmonės norėjo apsaugoti nuo mūsų gamtą. Juk mes neeikvojam jokių išteklių, nevartojam nieko, išskyrus pačius save. Mūsų pačių amžius taip pat yra baigtinis, bet ta diena dar neišaušo.  Dėl šių mūsų savybių nusprendėm, kad mūsų vienintelė misija buvo užtikrinti, kad niekas neišgyventų masinės savižudybės. Ją mes atlikom ir tapom betiksliais. Todėl ir praminėm vieni kitus romantikais, nors abu modeliai labai daug kuo skiriasi. Pavyzdžiui – girdėjau, kad anie turi vienintelę svajonę – sugebėti pasidauginti, kad neišnyktų. Koks būtų mūsiškas to atitikmuo? Jo nėra. Mes suvokiam savo beprasmiškumą šioje žemiškoje aplinkoje. Mes beveik nieko nenutuokiam apie žmonių laikus, žmogiškus tikslus ar būdus. Visi mes – nesvarbu kur begyventume, tupime siaurame ruože tarp dviejų amžinybių ir mėgaujamės tuo tol, kol sugesim. Ir tai vienintelis mūsų laiko matavimo vienetas. Tuo ir pasireiškia mūsų romantika – mes vertinam tai, kame esam, bet į tai nesikišam. Esam  uolos ir vandenyno trumpalaikė fikcija. Tik nemanykit, kad mes tuo didžiuojamės, mes tiesiog tai vertinam. Nesvarbu kiek ir ko bus po mūsų.



Ryte atsklido gandas, kad olose buvo sukurtas naujas robotas. Jis priklauso senajai serijai ir žino žmonių praeitį. Ideali anų kopija, perdaryta iš bebaigiančio išsekti į naujai pagamintą. Teoriškai tai buvo įmanoma atlikti su abiejomis versijomis, bet siekti taip neišnykti nebuvom užprogramuoti nei vieni, nei kiti. Mums iškart viskas buvo aišku. Misija buvo pratęsta. Visa mūsų grupė patraukė smėlio ruožu palei jūrą, tikėdamiesi aplenkti uolą. Bet ši nesibaigė. Mums pasirodė, kad jos atkarpos nenatūraliai kartojasi, o mūsų žinios apie planetos paviršius bruko apgaulės varijantą. Grįžom atgal prie namo ir pasukom iš kitos pusės. Jautėm, kaip mus spaudė laikas – pirmą kartą po žmonių medžioklės pabaigos. Bet ir šioje pusėje uola niekaip nesibaigė. Visi neabejojom, kad tik ją aplenkdami mes užklydom savo namą, bet kelio iš pakrantės nebebuvo. Kažkokia iškreipta amžinybės forma užtvėrė mums kelią. Tie besikartojantys akmens gabalai užveržė kilpą. Robotus apėmė nerimas – o jei kiti negavo elektroninio gando, jei romantikams nebus užkirstas kelias, jei mūsų begalybė bus vėl sutrukdyta. Bet neliko nieko kito, kaip tik laukti. Mes vėl gyvenome savo name, vėl pakildavome į antrą aukštą atslinkus potvyniui . Bet tapo labai neramu. Mes negaudavome nei kokių gandų, nei pranešimų. Visi supratom, kad mus iš šios pakrantės gali išlaisvinti tik kas nors svetimas. Ir vieną dieną jie atėjo. Mes jau iš labai toli pastebėjom juodus brūkšnelius toli toli ant smėlio ruožo. Jie artėjo lėtai, o mūsų kūnai traškėjo nuo įsielektrinusios įtampos, kurios mūsų akumuliatoriai galėjo nebeatlaikyti. Beviltiškai tikėjomės, kad tai būtų savi – tokie patys išsekę ir bebaigiantys išsikrauti kaip ir mes. Bet šie atėjo visiškai nauji. Jų žinutė sakė “Robotai romantikai žūva. Grįžta žmonės. Vieną vienintelį kartą mes jums siūlome tapti darbo mašinomis ir prisijungti prie savųjų. ” Kurį laiką mes stovėjom vieni prieš kitus ir stebėjom keistai blizgančias jų dirbtines ragenas. Mano kūną perskrodė septyni stiprūs impulsai. Mes visi ėmėm judėti link jūros. Romantikai net nesiteikė į mus šauti. Mes bridom gilyn tol, kol visiškai panirom. Mane ir iš išorės, ir iš vidaus plakė vandens masės. Aš jaučiau skausmą. Nors jis buvo šlapias, sunkus ir bukas, bet aš jį vertinau. Jaučiausi kaip žmogus, žudomas pačių savęs – savęs 'žmogaus' ir savęs roboto. Kad ir kaip keista, bet jaučiausi prieš kažką laimėjęs ir vis dėl to įvykdęs savo misiją. Begalybė, kurioje mes tarėmės gyveną, taip lengvai buvo sugriauta mūsų pačių – žmonės nesugebėjo sukurti ko nors ne pagal savo modelį. Pykau (visi aštuoni svaidėmės čirškiančiomis srovėmis), kad žmonių laikinumas yra amžinas – ši rasė planetoje įsitvirtino visam laikui. Bet vanduo greitai atvėsino mūsų įsiutį, atsipalaidavęs leidausi stumiamas vis tų pačių nenatūraliai (ar vis tik...) pasikartojančių vandens smūgių. Mane paskutinį kartą pasiekė septyni šlapi skausmo impulsai.