Vinis plikoje pėdoje

Taip, kaltininkė šito nutikimo, aš. Šventai gailiuosi išdykusių vaikystės vasarų? Ne! Tiesiog, tai sunkiai pamirštama. Glaudžiu puodelį su kava, ir dievaži, turiu jums papasakoti - privalau tai padaryti. Tereikia paliesti dulkių griovelį prisiminimų paveiksle, ir viskas netikėtai pasikartos.
... Gyvenu kaimo namelyje, langais į kalenančius baltus gandrus ant šiaudinio stogo, už sirpstančių vyšnių sodo lanko... Antklodėje perbraukiu lazdyno šakas, pro saulėtą langą žaidžiančius šešėlius, vaizduojuosi būsimus dienos nuotykius; taip gerai pažįstu kiemą, o ypač įkaitusias dviračių padangas; apsisuku girgždančią gumą ties liemeniu, įbrendu į dumblinai žalsvą vandenį, ir pagauta upės tėkmės laiminga nusistumiu į tolį...
Kai pusesserė atsidūrė ligoninėje, nei ji, nei aš nesupratome, ko ištikrųjų mes tada išvengėme. Juk nebūtume patikėję ir Babos kortomis dieną prieš nelaimę, iki šiolei laikau tai paprasčiausiu atsitiktinumu. Buvo kaip buvo.
Ėch!.. Kaip aš pavydėjau sugipsuotos su sustingusiais pirštais, Linos rankos! Dešimčiai dienų suklijuotos tešlos gabalas pakeitė mano gyvenimą – ranka, dėl kurios ridenausi nuo sugrėbtos šieno kupetos, buvo visiškai užvaldžiusi. Man jos reikėjo! Tačiau mano riešai atlaikė visus išbandymus. „Kietarankė“, – kartodavau sau mintyse, kreivai jai šypsodamasi; bjauriai susiūta Linos galva, iškirptas plaukų kuokštas, sugeldavo lyg vinimi, kažkur viduryje pėdų nemaloniai atšaldavo. „ Kietarankė visagalė, ypatinga“, - vis tiek tikėjau. Ir kas tam vaikiškui protui?
Lina tikrai pykdavo, kad drįsdavau šitaip ją vadinti. Toks keistas elgesys, man kėlė kuo tikriausių abejonių, jog savo ranka, mano pusesserė visai nesididžiuoja. Kai žandai jai sprogdavo juoku, kai tekinas brolis išskuosdavo skųstis, laimingas jos veido pasikeitimas tapdavo geriausiu liudininku. „Kietarankė kieta“, – mąstydavau apie šią paslaptį.

Tą rytą, energija lyg pliūpsnis dinamito išverčia mus iš lovų; puolame draskyti gumbus po nakties, mano akies vokas ištinęs. Lina visko mačiusi, bet ne gamtos.
Privalai būti stiprių nervų, kad sugebėtum prisitaikyti prie bliaunančių karvių mėšlo kvapo, gyvenimo su seneliais kaime, ir uodų. Tai gali ne visi.
Ji kasosi būsimos nelaimės ranką ir keikiasi, kad daugiau čia nevažiuos. Man žinoma, gaila. Negalėčiau šitaip lygintis. Bendrabučio kiemas manęs nevilioja. Lina labai apsidžiaugia, jį atsiminusi. Tegul.
Šunys baisiausiai mums pavydi, piktai dusdami loja, atrodo kuo toliau, tuo labiau kankinasi, kai bėgam takeliu link kaimynų sodo namelio prie upės. Po kojomis pokši geltoni slyvukai, aptariame kaimynų braškių lysvės, paragaujame žalių agrastų. Jei kas abejoja mūsų vietos saugumu - per dieną nušlubuoja vienas kitas, girtas kaimynas ar jiems, slunkiams, rūpės devynmetės, smailianosė ar storažandė?
Aš išsitraukiu cigaretę. Stengiuosi uždegti, bet vėjas nupučia suskilusį degtuką. Nejaugi šitaip sudėtinga, galvoju? Pusseserė išstumia dėžutę ir pasvirusi, nuskraidina dūmą palei vėjo kryptį. Nutirpstu savo vietoje, netikėjau, kad Lina moka rūkyti! Jos cigarėtė virsta pelenais; smilkstantsi galiukas žavi labiau nei saldžios kaimynų braškės, agrastai, obuoliai - labiau tikra, įspūdinga, valdoma.
- Nemoki tu, - užsisvajojusi girdžiu kaip Lina kalba. – Mano draugai rūko geriau.
Aš mąstau, jei gali tuo didžiuotis, kodėl atvažiavai pas mane? Pakeliu akis, kad perduoti karštą cigaretę. Ji žiūri į mane.
- Žinok, tavo tėvas netikras. Tavo mama netikra. Aš nežinau iš kur tu.
- Iš kur tai ištraukei? - pagaunu žvilgsnį.
- Mano mama sakė. Visi taip kalba. Daugiau tau nieko sakyti negaliu, neleido.
Negali būti, galvoju, kad nieko nežinau; pusseserė mėgaujasi ištysusia mano veido išraiška, tokia atvira vėjyje nuo pridengiančių kaklą plaukų, aš prisimerkiu, kojos apsunkta.
- Bloga... –  klesteliu į šaltą upę su plaukiančiais žaliais žiogais. – Bloga, –  kartoju šlapia nugara.
Lina surūko cigaretės galiuką, jos visai nepykina, pasakiusi kaip pirmą kartą nutiko jai, numeta likutį, eina prie šulinio.
- Pasemsiu vandens, - slinkdama šulinio skardą, pažvelgia į šulinio apačią. – Pamatysi, tuojaus praeis. Nepamiršk pakramtyti žolės, kad kvapas dingtų iš burnos, - pasilenkus leidžia kibirą, suka geležinę rankeną. Grandinės išsivynioja, pliūkšteli į šulinio apačią. Rankena lėtai sukasi, kūnas įsitempia, kažko delsia. - Padėk, - atsisukusi manęs paprašo.
Atsistoju aš; kibiras pilnas skaidraus vandens, siūbuojantis, pasviręs šonu, įsikimbu jo rankenos, kilsteliu pritraukdama prie savęs, Lina laiko užsuktą rankeną raustančiu veidu. Staiga, mano rankos apsilieja ir kibiras sminga į šulinio apačią, išraudamas rankeną, smigdamas neria į dugną. Tai išvydus kilsteliu akis ir susvirduliuoju. Tamsus kraujo pėdsakas nubėga Linos smilkiniu pro nosį, ji suklykia ir susilenkusi krenta ant žolės, sulaikiusi kvapą mėlynomis lūpomis. Prašau stotis, Lina, tarsi manęs negirdi. Atmerkia akis, bet nesiklauso, įsikibusi riešo rėkia. Verkdama maldauju truputėlį pakentėti, žadu padėti, lai niekas nesužino... Atsistojusi, mano pusseserė, pasileidžia link sodybos. Šaukiu jai iš paskos, bet veltui. Varvėdama krauju per žaliuojančias bulves, net neatsisuka. Seku iš paskos, braukiu kelėnais riebius kolorado vabalus, anie sūpuoja įsikibę bulvių lapų, nekruta. Nekalti kaip ir aš, svarstau neapsakomame liūdesyje. Vinis plikoje pėdoje sukruta.

Vėliau, tą vakarą:

Mama sėdi prieš saulę, pilvo oda kepa, spirga, skleidžia keistą kvapą.

- Tu jau rūkai, - išgirstu įžengusi. Mano mama tiesia cigaretę, ragina. - Kuri drąsesnė, – garsiai mūsų klausia.

Lina net nesukruta. 

Matau pliką savo pėdą įsmigusia į kulną vinimi. Mama ją ištraukia.

- Rūkyti reikia mokėti, - juokdamasi pasako, - kai užaugsi galėsi daryti ką nori, dabar turi klausyti manęs.

Šypsausi išsigandusiai Linai, mane išmokusiai valgyti žolę, dabar susiūta galva, pakabinta ranka po kaklu. Tai labai nesąžininga. Gal kas ir nesutiks su manimi.

Sakysite, juokinga?

Man žinoma, labai gaila.