Pasekmė

Palaidojęs meilę ir spalvas atėjo į balto lapo paklotę. Mudu ilgai nenuleidom sielų žiburių.. ir išaušo ugnis ten kažkur gimdoje, sujaukusi rimtį ir kovą, kilimą intelektualiai... Keisto šventumo mirgsėjimą pamynęs, jis kopė ir kopė manim bekrastėj tamsos karalystėj. O  gimdoj vis dar kaito ir kaito likimo energijos blyksniai kol užaugo būsima kreiva forma sakiusi eiti dar likusiom skaldom nors pamirusio veido rūstybėj. Kas sakė nurimti, kas sakė pasiekti ir skinti... - visi jie pamiro, liko mano vidurio tiesa. Ir staiga tamsi žiburių kova nuleido deglų kaitrumą. Pajutusį netektį ėmiau valgyti sukauptas laisvės putas, gerti išrėktą vandenų gaivumą. Aš pradėjau svaigti gaudydama Dievo glėbius, ir mirti su nutekėjusiom audrų pasekmėm. O jis išėjo. Energijos mano turys dar lindo, suko siūlą iš mano žvagždžių nuolankumo ir išsunkta mano visumos povyza krito žalumon kaip malda prieš nuolankumo klonius. Pagrobta ramybė atbildėjo su pirmu akių drėgnumu, grąžindama formos kokybę. Nauja. Einu ir vėl nauja.