,,Vasario 29“ (6) Įvado tęsinys. /Geležielės istorija/

Įvykiai  Užkaukazėje      sukrietė    Staliną.  Kaž  kas  širdį  spaudžia.  Jautrus  žmogus.    Nedžiūgina    pranešimai  iš    provincijos .  Nesurenkami  grūdai,      Nu,  tie    božės.    Nu    nebegaliu.      Paspaudė  pypkės    cibuką    į    stalą,  ši  net
sutratėjo.    Visviena  nepadėjo.    Važiuosim  pasižmonėti.
          Su    didele  svita    susiruošė  į  kelionę.  Aplankyti  mužikėlių,    pamylieti,    Pasisvečiuoti.
    Su  juo      nuolatiniai  jo  palydovai\;  buvęs    batsiūvys   
  Kaganovičius,  Mikojanas      Anastsas,  Piemuo    Klemencas    Vorošilovas,  na  ir    pagrindinis    arklininkas    iš    šeštosios  Raitosios      divizij,    Siemionas      Budionas,    su  geru    eskadronu    čekistų,    su  vadu  Hendriku    Jagoda.    Vyks    kartu      į    liaudį,      į    rytus      arčiau    Uralo,  kur    prabėgo    audringa    jaunystė,    į,, Sosnovaja      roščia. „
    Mikojanas      siūlė      kaimą      užversti    prekėmis,    kad  valstiečiai    slępiamus    grūdus      mainytų    į    prekes.    Stalinas
  nusispjovė-    pagalvok, -    koks    išminčius.      Iš    kur    gausi    tų    prekių,    kai    net    druskos,    ir    žibalo      trūksta?
      Plepiek,  plepiek,    bet    nenusiplepiek.    Tik    vienas   
Molotovas    pasakė,  kad  prievarta        kaimė    netinka,    ne-tin-ka.
    Teisingai, -  netinka, -    garsiai  pritarė    Stalinas.
    Nėt      nėt, -    negaditsia,    pritarė    vos    ne  choru    visi.
    Traukinys  sustojo,  juodas  garvežys    tik  pumpavo  garus
      ir    juodus,  kaip    smala    dūmus.
          Juos    jau  laukė    Rusiškos,,  Trojkos“  Vietiniai    čekistai
    uoliai    valė    kelią    atvykusiam      tautos      vadui.      Senos  mokyklos    patalpose    šurmuliavo    barzduota    publika.    Čia    buvo  ir  vyrų    ir  moterėlių,  su  už  nugaros    surištom    skarom.      Stalinas    išlipo    iš    rogių    ir  numetė    ant    jų   
  skrandą.    Lietu      žingsniu    patraukė    prie  durų,  šalia    kurių    stovėjo    išsirikiavę    čekistai.    Jauni    plačiasnukiai 
  bernai,  drąsiais      žvilgsniais    ir    galvažudžių    fizionomijomis,
  sustingdavo,  Stalino      priekyje    einanti    Jagodą,  kaip    savajį      tesioginį    viršininką    pagerbdami.
          Ką    turi,    draugas    Tovstucha.    Kenkimu    užsiėmi? Partijos    Vadovybė?
      Kam  reikies    atsakyti?      Ką?
        Stalinas    pavargo      nuo    ilgos    kalbos,    blogo    kvapo
    ir  alkio.    Norėjosi    valgyti,    o    ypač    gerti.
    Bet  karta    paragavęs  ant    stalo      stovinčią      vandens
    stiklinę,    jau    nenorėjo      net    žvilgtelieti      į    tą    pusę. Tačiau    kaip    įpratęs,    tarstelėjo:    Gal  turit    klausimų?
      Na    ir...    Prasidėjo:
  Oi    geradari.    Dievulis      tegul  tave  saugoja,    viršininke.
      Pagelbėk      su    druska.  Pagelbėk .  Liepk      Artiomui  duoti
      mums      druskos.    Pats      punta,  o  žmoniems    nėra.
          Kokia    druska?      Nustebo  Stalinas.
      Geradari.      Gelbiek.  Oi  gelbiek, -    šaukė      moterys.
  Stengdamosis    apkabinti      Stalinui    kojas,    lyg      kokiam
    orchirėjui,  bet    čekistai  tam    jau    buvo  pasirengę. Greitai    pastatė    ant    kojų    ir  nustūmė  į  šalį.
    Ką?      Šitas    suvedžiojo      tavo    dukterį?    negerai.    Trys  kartus      jam    į    snukį.  Mat,  mat.  Duok    negailėk.
  Pavogė    trys    vištas    iš  komunos?    Koks  niekšas. Nu  niekšas.    Vogti    benrrą    turtą-      didžiausias    nusikaltimas.    Vertas      rūsčiausios    bausmies.
      Mirktelėjo      čekistams,    kurie      tuoj    nusitempė,    seni    į  į    kurį  buvo  parodytas    pirštas,      nespiejus    ištarti    nė    žodžio.    Šitas      jau    daugiau      į    kaimą    negrįš.
      Visa    palyda  grįžo      į    traukinį.    Nakti      vadui    ėmė      baisiai    skaudėti      vidurius.    Jis      bėgiojo    ir    bėgiojo      į
  tualetą,    kuriame    per    angą,    šaltas    vėjas    deginte    degino    nuogą    užpakalį.  Paryčiui      pakilo    temperatura,
  ir    jau    dviejų  ligų      kamojamas,    vadas      stačiai    nežinojo    ko  griebtis.    Ryta    davė    nuruodymą    nedelsiant  nutraukti    kelionę    ir    grįžti      į  Maskvą.
  Staiga    nutraukęs  kalbą    su    jį    lydėjusiu    gydytoju,      Stalinas      vėl  puolė    į  tualetą,  vos      spėdamas    prasibrauti      pro  jo    duris.    Krito    ant    tos    nepatogios    kiedės,  ir,  susirėmęs    abiem    rankomis      galvą,    ėmė    linguoti    į  traukinio    taktą. 
      Grįžus  į  Maskvą,  Kitą  dieną  Jau,  pietų  ekspresu,
    Skubėjo    į    sanatoriją    Sočije.        Tuo  pačiu    padaryti    priėmimą    naujai      iškeptam    čekistų          vadui,      Užkaukazės    respublikoje        Laurentijum Berijai.