Voice of damned

… Ir tada pasigirdo balsas. Jis sklido iš tylos, slypinčios kiekviename daiktelyje, medyje, žolėje, žvaigždėse ir net aplinkos triukšme. Aš suprantu, kad tai skamba absurdiškai, kad balsas, kurio niekas neskleidžia nėra joks balsas. Manęs niekas nesupranta ar nenori suprasti, nors kai kurie ir stengiasi. Bėda tik ta, jog jie į pagalbą pasitelkia visuotinai priimtas ir visiems bendras bei privalomas dogmas. Beveik visi galvoja, kad aš nevisprotis, tačiau tai netiesa, aš puikiai suvokiu aplinką ir sugebu logiškai mąstyti bei mano psichinė savijauta puiki. Manau jog mano smegenys dirba visiškai normaliai ir mano intelekto koeficientas lygus 109 (kaip nustatė mokslo vyrai po balso apsireiškimo). Jūs galit galvoti ką norit, tačiau tai buvo būtent BALSAS, kurio niekas neskleidė, bent jau ne mūsų riboto pasaulio atstovas, ir kurio be manęs niekas daugiau negirdėjo. Apie tai sprendžiu iš to, kad tą naktį tik mano vieno lange užsižiebė šviesa. Visi aplinkiniai nieko nenujausdami tįsojo savo lovose įklimpę į lipnų miego liūną. Mano vaizduotės galių neužtenka, kad galėčiau įsivaizduoti, iš kur šis balsas atsirado ir kur, pervėręs mane, nuklydo. Negalėčiau net pasakyti, kiek laiko jis truko - sekundę, valandą, parą, savaitę? Šis balsas nebuvo toks, kokį galėtų skleisti žemės gyvis. Negalėčiau išreikšti žodžiais to, ką jis bylojo, jei jis išvis ką nors bylojo. Balsas buvo neapibrėžtas jokiais rėmais. Aš jį jutau visu kūnu. Egzistuoja visuotinai priimta nuomonė, kad žmogus gali suvokti gaunamą informaciją tik smegenimis - tuo specifiniu žmogaus vidaus organu. Aš šį balsą priėmiau visa savo esybe, tarsi būčiau baisiai didelės, keistos formos smegenys. Jausmas, tarsi jos būtų išsiliejusios iš kaukolės ir užpildžiusios visą kūną, tarsi visi mano organai plaukiotų smegenų terpėje, o visi raumenys bei skeletas nežinomu biologams bei chemikams būdu būtų ištirpęs. Jausmas, tarsi akimirksniu būčiau tapęs milžiniška ameba. Beje, dabar ir man pačiam viskas atrodo panašu į beprotybę ir tarpais aš pradedu galvoti, ar nebus jie teisūs mane nurašę į bepročius. Bet ne, tai neįmanoma. Tam atsitikti nebuvo jokių priežasčių - gyvenau paprastą, nors provincialų akimis žiūrint - beprotišką gyvenimą. Gyvenau be jokių stresų, be jokių nuopuolių į neįžvelgiamas depresijos bedugnes. Ir staiga lyg iš po žemių šis balsas persmelkė mane kiaurai ir vėl dingo nežinomybėj - ten, iš kur atėjo. Aš vis dar nesugebu suprasti viso to prasmės. Kas ir ką norėjo tuo man pasakyti, ką perduoti, ko tuo siekė. Bet galiu jus užtikrinti, kad balsas tikrai buvo. Gal būt kada nors bus man lemta prisikasti prie tiesos, nes juk smegenys fiksuoja viską, kas patenka į jos akiratį, tik ne viską mes pajėgiame iššifruoti. Kai aš buvau pristatytas į šią įstaigą, psichiatrai mane užkamavo savo įtarinėjimais dėl narkotikų. Jie iškėlė hipotezę, kad tai galėjo būti narkotikų poveikis mano nervinei sistemai ir kad man šių narkotikų poveikyje pasimaišė protas. Visiška nesąmonė. Nesu bandęs netgi marihuanos. Ką ten. Jei būčiau koks religinis fanatikas ar bent karštai tikintis, manyčiau, jog man apsireiškė pats viešpats dievas ir tikriausiai būčiau tapęs kokiu mesiju ar dievo žodžio skelbėju. Bet visa tai atmetu, kadangi joks tikėjimas nedarė poveikio mano pasaulėžiūrai.
O dabar nieko neveikiu, tik sėdžiu įsispraudęs į palatos kampą ir vis iš galvos neišeina tas keistas balsas. Bet antra vertus ši aplinka man savotiškai patinka ir jaučiu, jog manyje kažkas vis dėlto pasikeitė iš esmės. Anksčiau buvau tiesiog pašėlęs, retai kada galėdavau nusėdėti namie, aplink vis draugai ir draugės. O dabar visiškai nepasiilgstu  tų praeitį gyvavusių dienų, atsižadėjau praeitų išgyvenimų šėlsmo. Visa tai verčia mane manyti, kad tai nėra kokia haliucinacija, žmogus negali pasikeisti nei iš šio, nei iš to. O dabar galiu savo gyvenimą suskirstyti į du etapus, kuriuos lyg bedugnė kerta užmaršties siena. Velniai rautų, kas gi įvyko intervale tarp šių dviejų gyvenimų. Fašistuojantys daktariūkščiai sakė, kad mane čionai atvežė tiesiai iš gatvės, mat klaidžiojau lyg pamišęs, paklaikusios akys lakstė visomis kryptimis. Tikriausiai tai truko ne vieną dieną, nes buvau visiškai išsekęs. Atsipeikėjau baltoj palatoj ir jutau savy vien balsą. Net ir dabar manyje vien jis. Tik apie jį ir tegalvoju ir mintis, kad tai kažkas labai artimo, tiesiog ranka pasiekiamo ir iki ko vis dėlto niekaip negaliu prisikasti varo mane iš proto. Nusivylęs numoju ranka į šias beviltiškas tiesos paieškas, bet netrukus vėl panyru į begalinius varstymus už ir prieš ir be perstojo klausausi savo kūno, gal jis man duos šios mįslės raktą. Kartais man atrodo, kad kiekviena mano kūno ląstelė klykia lyg nesavu balsu, kad mano kūnas- tai tarsi viena didelė burna, kuri sustingo riksmo akimirką, kad sustingo ir pats riksmas visam laikui pasilikęs manyje. Žuvies burna. Būtent. Dabar esu panašus į žuvį. Noriu išrėkti visam pasauliui kas su manimi darosi, tačiau niekas manęs negirdi, arba nenori išgirsti. Nebent daktarai, kurie išėję iš palatos tuoj pat viską užmiršta ir jų galvas užgriūva kiti rūpesčiai, kitos svetimos bėdos ir negandos. Niekas negirdi, nebent tos baltos nebylios sienos, kurios man sukelia begalybės pojūtį. Šis baltumas ne plokščias, kokį mes įpratę matyti, bet kažkoks gilus. Ilgėliau pasėdėjus palatoje apima jausmas, lyg būtum įmestas į bekraštę visatos erdvę ir kybotum joje: toks vienišas ir beprotiškai mažas. Absurdiškas palyginimas. Balta visata. Ar įsivaizduojat balkšvą dangų , iš kurio sklinda ne šviesa, o balsas, aklai rinkdamasis savo auką. Kyla iškvaišusios versijos: kosmoso aidas, destrukcinis žemės virpesių poveikis, nežinomos kilmės spindulys iš visatos… Niekas nenori manęs suprasti. Visą laiką tiria tik mano fiziologinius procesus, apraizgydami kūną daugybe įvairiausių spalvų ir paskirties laidais. Visą laiką atsitrenkiu į nepajudinamai priklijuotą etiketę - beprotis.
Šiandien užgimė dar viena idėja, ir mano nuojauta sako, kad ji bus artimiausia tiesai. Tai buvo balsas, skelbiąs pradžią pabaigos, mano vientisos egzistencijos pabaigos. Tai buvo mano sąmonės gulbės giesmė: isteriška, patologiška, neperprantama, galbūt magiška. Sėdėdamas šioje baltoje begalybėje stebiu pasikartojančius klyksmus savo galvoje, liemenyje, rankose bei kojose, netgi plaukų galiukuose. Užgula ausis, rankos mėšlungiškai spaudžia galvą o kūnas, apimtas nevilties, blaškosi, raitosi po palatą. Ir po kiekvieno naujo priepuolio vis labiau jutau, kaip yru, kaip skylu į daugybę dalių. Mano vidus darosi vis labiau panašus į sudaužytą veidrodį. Mano asmenybė, kadaise buvusi tokia vientisa ir nedaloma dabar man tokia nebeatrodė. Apima šlykštus jausmas kai stebi, kaip tavo jausmai viens po kito, atskilę nuo bendro asmenybės kamieno, dingsta toje baltoje begalybėje, ir tu esi bejėgis tai sustabdyti. Po kiekvieno tokio skilimo pasijuntu vis didesnis dvasinis skurdžius, jaučiu kaip pamažu lieku vienas, tik su sugebėjimu mąstyti.
Šį rytą pastebėjau, kad pradėjo irti mano kūnas. Tiesiog fiziškai jaučiau, kaip tirpsta kūno ląstelių sienelės, kaip jos pamažu liejasi viena su kita virsdamos į vieną nenormaliai didelę ląstelę. Cha, tampu milžiniška ameba. Aišku, fašistuojantys daktariūkščiai, tarsi tik to ir laukę iškarto pakišo mane po krūva prietaisų, pripumpavo tonas įvairiausių medikamentų. Viskas beprasmiška. Aš merdėjau.
Šį rytą atsibudęs nebegalėjau pajudinti abiejų rankų ir kairės kojos. Ne, tai ne paralyžius. Paprasčiausiai ten jau nebebuvo nervinių skaidulų, kaulų, raumenų. Nieko nebebuvo, vien citoplazma, kurioje plaukiojo milžiniški ląstelės organoidai. Telkšau dabar savo atrastoje mažytėje ir kartu tokioje begalinėje baltojoje visatoje ir kažko laukiu. O gal jau ir nebelaukiu. Vien seku savo mintis, klajojančias po visą kūną, nuo vieno krašto iki kito, atsitrenkiančias į kelyje pasipainiojančias kliūtis, keičiančias kryptį ir vėl skriejančias. Ir taip be galo. Vis dar nežinau, ar tas balsas buvo iš mano sąmonės gelmių, ar kosmoso darinys, bet aišku tik viena - jis viską apverčia aukštyn kojom. Viskas, nuo ko priklausė mano vystymasis, tobulėjimas, kieno pagalba diena iš dienos aš turėjau žengti į priekį - viskas buvo sumaišyta, perkoduota, visi procesai pradėjo veikti nežinoma eiga, pasidarė nevaldomi. Pradėjau tirpti, ir kol kas vis dar sėkmingai tirpstu tirpale, kurio vardas - balsas…
1992