šūdinai

man liūdnu liūdnu vakarą vėlyvą
tik musės zvimbia, vėjas kyla
kai bliuską plaiksto - noras kyla
užmiršti liepą - griūt negyvu
po topoliu, kuris keroja
ir atžalas savas išleidis
un mano kelio subujojo...

tokia tyla - rytojaus laukia,
dangus pro rausvą maršką žiūri-
aš kartais būnu peletrūnu,
o karvės vis mane nužiūri
ir žalią skepetą nuo pievų
nuplėšusios taip gailiai mykia.

nerėkaukit vaikai, nereikia
nei ilgo šalio mano luotui,
nei balto nuometo pašluostei, nereikia ne,
kai šunys loja, kai varnos kranksi -
aš žvejoju save ties kelkraščiu kurs dulka...