einu namo

pamenu savo vaikystės miestą, sunkus miestas buvo nors ir kartoninis
sunkaus kartono stiklo vatos ir azbesto, taros supirktuves pamenu
saulė žibėdavo buteliuos kaip monetose staigiai trukteldavo konvejeriu
geležis į stiklą stiklas į geležį, metalafonus pamenu vėliavas leninus
su žąsim be žąsų didelius leninus pakeltomis rankomis galvomis
akimis i dangų ir i rytoj, rytoj buvo į kitą pusę, sunku jiem seniem;
nelengva gi orientuotis balandžių ir vėliavų draskomose aikštėse,
pamenu visuotinai būtinas, prieškarines vaistinėles dermantinines,
spalvotas kapsules nuo karo bombų alergijos net kapitalizmo
bunkerių bokštelius, oro antskrydžių treniruotes, gindavo mus grupelėm
už garažiukų, darželius lopšelius su plieno vamzdžių lipynėm
pamenu kaip kirtau nosim į karuselę vidury kiemo rogutėm
taškydamas raudoną į baltą it spaliukų nušertos sniegenos cypdamas
ėjau namo.