Pati gražiausia ir sunkiausia kelionė yra į save

Pati gražiausia ir sunkiausia kelionė yra į save

Pirmą kartą žodį „laimė“ išgirdau dar kūdikystėje, kai neįgudusiais  žingsniais ir  mėtoma į visas puses, tarsi saldainio popierėlis vėjyje, tolau nuo minkštos ir saugios sofos didžiojo savo gyvenimo tikslo - persikinio meškino - link. Įpuolusi į minkštą glėbį, nusišypsojau akinama kūdikiška šypsena ir už nugaros išgirdau tylų šnabždesį: „Pažiūrėk, kokia ji laiminga“. 
Nuo tada ieškojau jos, laimės, visą gyvenimą. Šaukiau ją vardu, stypsodama tarp išdidžių Šveicarijos kalnų siluetų, bandžiau įžvelgti ją ugnimi degančiose, juodose ispanų akyse, ieškojau jos suknelės krašto preciziškai tvarkingų vokiškų gatvelių užkaboriuose, vijausi ją dviračiu mažų Lietuvos kaimelių žvyrkeliais... Kol vieną dieną netikėtai aptikau laimę, besėdinčią ant mano kuprinės. Pagauta ji suokalbiškai nusišypsojo begėdiškai kerinčia šypsena, bylojančia: „Apgavau, apgavau! Aš visada buvau šalia “. Man atsivėrė akys. Po šimts! Šalia visos kerinčios šalys ir aitriausi pasaulio virtuvių kvapai, šalia vaiskiausios žemės spalvos, kartu su manimi visi širdimi išjausti jausmai - pati gražiausia ir sunkiausia kelionė yra į save.
Antarktidą atradau vieną žiemos vakarą, kai mudvi, dvi mažos mergaitės, įsikandusios po didžiulį varveklį sėdėjom iš sniego nulipdytuose krėsluose ir dainavom: „Du maži balti pingvinai, o akelės juodai baltos... “. Ant galvų krentant snaigių pūkams, o žiemai bekandžiojant ir taip raudonas nosis, krantas skambėjo nuo nerūpestingo vaikiško tauškimo. Tai buvo ji, amžinojo įšalo žemė.
Nepakeliamą Ispanijos kaitrą jutau, kai pirmoji meilė paskandino savo delnuose. Isteriškai čirškiant cikadoms, rodės, didingai gaudžia nebaigtos Sagrada Familia varpai. Įgudusiu lyg Gaudžio rankos manevru mano toreadoras piešė smėlyje širdeles, tobulesnes už visus Pikaso  šedevrus, o aš negalėjau galvoti apie nieką kitą, tik apie tai, kad nepakeliama aistra tuoj išsiverš Viktorijos krioklio gaiva.
Kalnų perėjau daugybę. Daug aukštesnes nei Everestas viršukalnes turėjau įveikti, perlipdama per save, kad trūkstant oro ir žodžiams stringant burnoje, išmokčiau pasakyti: „atleisk, buvau neteisi“, „padėk, man reikia tavo pagalbos“, „tu moki tai geriau nei aš“. Kaip ilgai turėjau kopti viršun, kad pagaliau suprasčiau, jog mano nuomonė kitų, 6 milijardų tarpe, nėra pati teisingausia, kad nuolatinės kaitos fone, tiesa yra viso labo abstrakcija, kažkas tarp juoda ir baltą, per vidurį.
Stovėdama seno vienkiemio vidury, jaučiau Brazilijos atogrąžų miškų alsavimą. Aplinkui oriai lingavo liepos ir gluosniai, o gigantiškos, su lig mano ūgiu žolės glostė veidą seniai nešienautos pievos pakraštyje.
Besiplaikstant gėlėtoms suknelėms, skambant energingiems „son“ garsams, gėriau Kubos kvapą. Aidint griežtiems tango ritmams, su rože plaukuose skriejau Argentinos pusėn, o Viena, puikioji Viena įsuko valso sūkuriu. Ech, kiek šalių pažinau, nutrintais šokio bateliais sukdamasi vaškuotu salės parketu.
Nardžiau po Raudonąją jūrą... ir po sielos gelmes. Kartais atrodydavo, kad esu taip giliai, jog sunku kvėpuoti, o paaiškėdavo, kad tai paviršius. Vis giliau ir giliau, bet gelmės nesibaigdavo ir taip diena iš dienos, metai iš metų skendau savyje, negalėdama pasiekti dugno. Kol supratau – jo ir nėra. Yra tik ilga kelionė savęs link, kvepianti vaniliniu močiutės pyragu, alsuojanti draugų juoku, užburianti akimirkų žavesiu. Verta, tikrai verta liestis į šią kelionę, nes nieko nėra blogiau kaip nardyti paviršiuje, įsitikinus, jog pasiekei svaiginančią gelmę.