Karas (karių dalia)

Aš dūžtančiom upėm ir miestais smelkiausi.                       
Per sienas išglostytas paukščių balsų.
Girdėjau manęs šaukti rinkosi baugščiai,
Bet niekas nelaukė, nelauks. Aš tikiu.

Iš vėtrų sukimosi aš išplėšiau vėją.
Ir naktį lyg pasaką jiems vis sekiau.
Tylėjimas gydė, tylėjimas gėlė
Ir kam dar gyvent, egzistuoti lengviau.

Vien painiavos sukos galvoj kiek norėjo.
Širdy skendo žodžiai – namų šiluma,
Bet kojos neklausdamos ėjo ir ėjo
Tolyn, kuo toliau. Nebegrįš niekada.

Ir šaukė tas žodis bejausmio likimo
Garsiau nei migruojančių kulkų snapai.
Nors gelbėti dvasiai tik poteriai tiko,
Bet lūpos užčiauptos. Nespėjo nūnai.

Grubus kraujo delnas stipriai apkabino
Išplėšė jaunystę ir syvus karių.
Ir vaikiškos akys tą dieną nutilo.
Gyvent. Negyvent. Jau dabar nesvarbu...