Velnių medžiotojas: Alibahas (9)

Po rūmais dar neatmenamais laikais kažkas sugalvojo išrausti galybę tunelių ir grotų, kuriuos dabar Parvelio žmonės naudojo įvairiais linksmais tikslais. Vienur kalino šalies priešus, kitur juos tardė, dar kitose vietose šventė nedideles slaptas pergales, apie kurias paprastam mirtingajam geriau nežinoti.
Skylė, kurioje trumpam apgyvendino vargšelį Berdatą, buvo tiek gausiai išpuošta visokiais žiauriais kankinimų žaisliukais, kad svečias tikrai neturėjo šansų užmerkti pavargusių akių. Jis grožėjosi visa įspūdinga Parvelio kolekcija išpūtęs žlibes, o kai vidun įžengė budelis, jo sąžinė jau buvo išsigryninusi iki begalybės.
Žinoma, budelis čia atėjo tik šiaip, palaikyti kompanijos. Ir tie kankinimų įrankiai bei staklės - jos tikrai buvo šįvakar skirtos ne tokiam asmeniui, kaip Berdatas.  Parvelis tyčia savo svečius pirmiau palaikydavo čia, kad vėliau būtų lengviau bendrauti. Ne kartą teko įsitikinti šios parodos efektyvumu - labiausiai nešnekus kaipmat virsdavo maloniausiu pašnekovu, galinčiu išpažinti netgi kūdikystės nuodėmes.
- Berdatai, bičiuli mano, - kreipėsi Parvelis į virpantį svečią, traukdamas tiesiai prie stalo, ant kurio buvo išdėlioti kažkokie nesuprantami prietaisai. Raižiniai virš stalo paaiškino, jog tai - pirštų bei visų kitų rankos sąnarių tvirtumo patikros priemonės. Tačiau patarėjas tik atitraukė kėdę ir atsisėdo, nėmaž nekreipdamas dėmesio į žaisliukus.
- Turėtum padėkoti šiam vyrukui, kad vis dar esi gyvas ir gali pasitarnauti mūsų valdovui bei jo vaikams. Šiandien į tave kėsinosi žudikas. Bet tu ir pats tai gerai žinai, - Parvelis linktelėjo mano pusėn.
Berdatas pažvelgė į mane didelėmis, romiomis akutėmis ir labai atsargiai sudėliojo vaikiškai naivią padėką. Jis buvo persigandęs.
- Mes manome, - tesė Parvelis, šypsodamasis gana neutralia šypsena, - kad žudikas dalyvavo pagrobiant princesę Temilę. Taip pat turime rimtų įtarimų, kad jis norėjo atsikratyti tavimi todėl, kad ir tu žinojai apie tai. Taigi..., - patarėjas pasitrynė rankas, - gal būtum toks malonus ir papasakotum man viską, ką žinai?
Belaisvis linktelėjo, atsakydamas į patarėjo šypseną nevykusia grimasa.
- Manęs paprašė surasti patikimą slėptuvę, - pasakė jis giedru balsu, - tokią, kad jūsų žmonės nesugebėtų jos aptikti visą amžinybę. Jie galvojo, kad aš, vyriausias Alibaho metraštininko padėjėjas, esu pats metraštininkas... Jie apsiriko...
- Kodėl jie taip galvojo? - paklausė patarėjas.
- Tada buvo tamsu, - kalbėjo Berdatas, - aš išgirdau beldimą ir nuėjau atidaryti durų. Šeimininko nebuvo namuose, o jiems reikėjo brangiai apmokamos paslaugos. Man reikėjo pinigų, todėl pasakiau, kad aš esu metraštininkas. Šeimininkas visada labai šykštus, moka skatikus. Štai ir...
- Aišku, - nutraukė Pervelis, - ko jie norėjo?
- Surasti įėjimą į Postalibą. Į Didįjį Bokštą.
- Postalibą? Argi tai ne mitinė vieta, aprašyta Kolonoje?
- Taip. Metraštininko knygose taip pat. Bet jie galvojo, jog tai nėra tik mitas.
- Ko jiems reikėjo iš Didžiojo Bokšto?
- Jau sakiau. Slėptuvės. Jie norėjo pasislėpti.
- Ir tu...?
- Aš jiems perskaičiau viską, ką suradau apie Postalibą. Visas smulkmenas, dargi apie didvyrio Kaerlimo žygį pridėjau. Jie man padėkojo ir dosniai sumokėjo.
- Ir viskas? Jokios užuominos, kur tas Postalibas yra?
- Jie to neklausė. Matyt, žinojo, jog knygose apie tai nieko nerašo. Juos domino legendos.
- Gerai, - linktelėjo Parvelis, - dar kas nors?
- Jie man palinkėjo gerai praleisti laiką, - kiek pagalvojęs pridūrė Berdatas.
- Gražu. O ar tu žinai, kur tas Postalibas? Ar pasakei jiems ką nors konkretaus?
Belaisvis papurtė galvą. Jo tyrose akyse galėjai įžvelgti ką tik nori, bet tik ne melą. Tyresnių akių dar reikėtų gerai paieškoti...
Patarėjas atsiduso ir palinko į priekį, nusišypsodamas daug meiliau.
- Pasakyk man, mielas drauge, kas tie JIE?
- Vienas iš jų - mano žudikas, - susigūžė belaisvis, greičiausiai prisiminęs sceną kekšyne. - Jis visą laiką tylėjo ir žiūrėjo į mane nemaloniu žvilgsniu. Beveik kaip jis.
Berdatas staiga parodė į Čiūrą, kuris tylus kaip pelė sėdėjo šalia manęs. Visiems dėbtelėjus į jį, šis tik sukrenkštė susinepatoginęs ir pasimuistė.
- Gerai, - linktelėjo Parvelis, - o kitas?
- Kita, - pataisė Bertadas, - tai buvo mergina. Jauna ir panaši... panaši į ją!
Dabar jis parodė į durų pusę.
Ten, sustingusi prietemoje, tardymo klausėsi Licera, kurios veidą visi pažino net per gobtuvo metamą šešėlį.

- Kas per velniava, aš gi liepiau jos neišleisti! - piktai suniurzgė patarėjas. - Vyrai, ar jūs nesugebate klausytis įsakymų? Patikrinkite jos kambarius, užrakinkite visus slaptus išėjimus, o jos grasinimų neklausykite! Jums ką, vaško į ausis pripilti?
- Patarėjau,  aš turiu visišką teisę žinoti bet kokią informaciją apie savo seserį! - paprieštaravo Licera griežtu balsu.
- Tavo motina lieps pakarti pusę mano žmonių, jeigu sužinos, kad nevykdau jos nurodymų! - riktelėjo Parvelis. - Negaliu būti atlaidus kiekvienam jūsų kaprizui. Išveskite ją!
Licera sušnypštė, kai patarėjo vyrai čiupo ją už rankų. Ji išsisuko gniaužtų, išdidžiai atmetė gobtuvą, nužvelgė mus paniekinančiu žvilgsniu ir išėjo pati. Vyrai nusekė jai iš paskos.

- Taigi, - susitvardė patarėjas, atsisukdamas į tardomąjį, - kur mes baigėme? A, mergina, panaši į...
Jis užsikirto, žvelgdamas į naivias Berdato akutes. Deja, jose melo neišvydau ir aš.  Čiūra irgi neturėjo ko paklausti.
- Palydėkite jį namo, - sumurmėjo Parvelis likusiems savo vyrams, - čia auksas tau, vaikine, kad užmirštum viską, ką čia matei ir girdėjai. Pradėsi plepėti - mirsi kilpoje. Savo šeimininkui pasakyk, kad tave užpuolė turguje, todėl ir užtrukai. Juk tave buvo kada nors užpuolę?
- T... taip, - išstenėjo Berdatas.
- Vadinasi, žinai, kaip tai atrodo. Keliauk.

Kai belaisvį išvedė, patarėjas kurį laiką spoksojo į priemones kaulams trupinti. Tada pakėlė galvą ir nepatenkintas dėbtelėjo paeiliui į kiekvieną, likusį patalpoje.
- Kas nors man sugalvokite įtikinamą priežastį, kodėl Temilė kartu su kupriumi ieškojo slėptuvės! - riktelėjo jis. Deja, jam atsakėme ne itin išraiškinga tyla.
- Gerai, - linktelėjo, - tada keliaukite ir sužinokite. Ypač judu, - parodė dviem pirštais į mane ir Čiūrą.
Dabar jau atsidusau aš.

---

Lauke buvo tamsu, o kai kuriuose languose žaidė židinių, žvakių bei aliejinių lempų šviesos. Pilies kieme aš atsisveikinau su Čiūra, kuriam buvo skirta nakvoti gvardijos patalpose. Dargi prisiminiau savo seną bičiulį, kurį ir aplankiau ta pačia proga.
Kandas buvo sočiai pašertas ir aptingęs, tačiau, išvydęs mane įeinantį i šunides, kaipmat pašoko ir išlojo džiaugsmingą trelę.
- Sveikas, šuneli, - burbtelėjau, siekdamas jo paausių. Cerberis net prisimerkė iš malonumo. Tiesa, dvi jo galvos ėmė laižyti man ranką. Viena netgi pabandė krimstelėti į nykštį.
- Kada jį pasiimsi? - staiga paklausė kažkas šiurpiu balsu.
Šunidės prižiūrėtojas sėdėjo ant šiaudų tamsoje ir graužė savo vakarienę, sudžiūvusią į beviltišką gumulą.
- Kol kas dar paliksiu, - pasakiau.
- Tavo nesveikas šuo bandė iškrušti kilmingą kalę. Vos suspėjau nuvyti. Čia niekas nekruša kilmingų kalių, aišku?
Man pasirodė, kad po akimirkos jis būtų pridūręs „išskyrus mane“. Tačiau to nepasakė.
- Aišku, - taikiai linktelėjau. - Čia tau dar guartas. Nepagailėk mano šuniui kąsnelio iš ryto.
- Uhu... - jis pagavo pinigą ir pabandė jį dantimis, - tiek to, nepagailėsiu. Galiu jam netgi kalę atvesti, tiesa, ne kilmingą. Turiu kelias kitame aptvare...
- Čia jau kaip nori, - gūžtelėjau pečiais, - aš jo tiek niekada nelepinau. Gero vakaro.
- Aha, - burbtelėjo šunidės prižiūrėtojas, vėl įnikdamas į suakmenėjusią vakarienę, - gero ir tau.

---

Grįžęs į savo menes griuvau paslikas į lovą. Mintyse Temilės nebebuvo nė kvapo, sąmokslo teorijų taip pat. Tegu Parvelis apie jas galvoja. Velnių medžiotojai turi miegoti, kol kilmingųjų pasaulis kraustosi iš proto. Toks mano sugalvotas dėsnis...
- Ar čia tu, Edvardai? - staiga šūktelėjo nuo židinio Emerzidė, kurios nepastebėjau. Ji tiek įprato kiurksoti šiame pilies sparne, kad greičiausiai jau laikė tai savaime suprantamu dalyku.
- Ačiū, man nugaros nušveisti nereikia, - sumurmėjau užsimerkęs.
Kai pramerkiau kairę akį, ji stovėjo prie lovos, įrėmusi rankas į šonus.
- Tavo dėka, Licera dabar pikta kaip širšė, - pasakė tarnaitė piktoku balsu, - smeigė su safyru, Edvardai. Girdėjau, ką tik ji vėl buvo pasprukusi iš savo menių. Laimė, manęs nerado, O gal dar neieškojo. Bet ji ateis, nes jos juoda dvasia tiesiog dega kerštu. Manai, man saldu?
- Prašau, tik ne poezija... - sudejavau.
- Labai tikiuosi, ji nesusiprotės atsliūkinti čia, į tavo irštvą, - tesė Emė. - Liksiu čia vien todėl, kad tu man skolingas... kiek? Mažiausiai dvidešimt guartų?
- Turint galvoje, kad dabar zyzi prie mano lovos, o aš tavęs neišveju, tavo pinigai sumažėjo iki lygiai dvidešimties guartų, - atmerkiau ir antrą akį.
Ji sunkiai atsiduso, nukreipdama žvilgsnį į židinio liepsną. Nežinia kodėl, bet pajutau sąžinės graužatį. Reikėjo ją skubiai kam nors parduoti. Geriausia - paskandinti vyno jūroje.
- Gerai, - atsidusau keldamasis ir siekdamas savo pinigų kapšo, - atleisk. Man sunki diena, aš piktas kaip velnias ir... Štai tavo dvidešimt keturi guartai. Nei daugiau, nei...
Tačiau mano kapšas jau buvo pustuštis. Ten tikrai nebuvo dvidešimt keturių guartų, nes per dieną pakankamai jų iššvaisčiau tai šen, tai ten.
- Regis, lieku tau skolingas vienuoliką, -sumurmėjau, tiesdamas monetas tarnaitei, - teks palaukti šios istorijos pabaigos, kuomet Parvelis man atvers iždą.
Ji tylėdama paėmė pinigus ir susižėrė juos į kišenėlę. Greičiausiai tai buvo pirma bent kiek stambesnė suma nuo jos nuotykio pradžios.
- Ir dar... - išsižiojo mergina kažką sakyti, bet aš tik suniurzgiau lokio dainą ir numojau ranka.
- Visa kita palik rytdienai, jeigu nesunku. Aš tuoj... tuoj... jau miegu, jau...
Oberhaido jauti, na ir malonumas padėti galvą ant karališkų patalų! Prieš nugrimzdamas į sapnų karaliją dar pajutau, kaip sulinguoja minkšti paklotai - greičiausiai Emė nusprendė prigulti šalia.

---

Plaukiojau skaidraus, rausvo vyno jūroje. Dangus buvo vaiskiai giedras, su karamelės ir grietinėlės spalvos debesėliais, pagardintais vyšnių bei žemuogių užpilais. O vynas - tai ne „Bestuburis“ ar iš „Skraidančio Kirvio“ su pakeista receptūra - taigi čia tas, aukščiausios rūšies, kur Parvelio spintelėje visados būna padėtas bent vienas buteliukas! Tas pats, kurį išalkęs sakalas lakė.
Dabar jis skalavo mano kūną, lengvai ir be jokio pasipriešinimo, lyg vėsios šilko juostos karštą vasaros dieną
Išgirdęs juoką pažvelgiau į krantą. Ten manęs jau laukė būrys pusnuogių gražuolių, kviečiančių į savo glėbius. Jos gana nepadoriai nusimetinėjo savo paskutinius drabužėlius, lyg Zorhunų šokėja, besistengianti įkaitinti vienišą, atsipalaidavusį žiūrovą.
Tarsi įgavęs naujų jėgų yriausi per bangas, skubindamasis į kiekvieno vyro išsvajotą rojų. Dabar tai niekas nebesulaikys manęs - laikykitės, pupytės...
Staiga krantas ėmė tolti.
- Ei! - riktelėjau nepatenkintas, - Merginos, palaukit, aš tuoj!..
Paspartinau darbą rankomis ir kojomis - dabar skrodžiau bangas lyg kokia išprotėjusi kardžuvė. Kur jau ten - lyg koks vandenų paukštis, kuris rengėsi tuoj atsiplėšti nuo vandens ir pakilti į orą.
Krantas vis dar tolo.
- Kas per velniava! - susikeikiau dusdamas, - su tom bobom visada taip...
Kai greitis išaugo iki neįsivaizduojamo, pakilau ant kojų ir ėmiau bėgti per vandenį, vis dar ketindamas pasivyti išprotėjusią salą, tolstančią nuo manęs į nežinia kur.
Staiga kažkas pakišo koją, aš slystelėjau, persiverčiau per galvą ir pūkštelėjau į šaltą bangą, kur vanduo kaipmat pateko į nosį, burną ir ausis... ir dar daug kur. Burbulai, jūržolės, purslai ir dar velniai žino kas susimaišė į visišką chaosą...

---

Pabudau spjaudydamasis ir šniurkšdamas nosimi. Reikėjo gi išsikrapštyti iš ten vandenį, kuriuo mane kažkas ką tik pabandė išversti iš lovos.
Nežinau, kas žadino Parvelį, kuris dabar stovėjo su kibiru ir žiūrėjo patenkintas į mane, tačiau mano senasis bičiulis aiškiai ketino tapti mano asmeniniu budintoju. Pažvelgiau į dešinę, tačiau lovoje Emės neberadau. Ji stebėjo mane nuo židinio.
- Matau, Plačių Ragų Bokštas tau paliko neišdildomą įspūdį, kad jau sapnuoji panas neužsičiaupdamas, - kiek ironiškai tarstelėjo patarėjas, - kelkis ir persirenk. Pusryčius atneš netrukus. Kad iki devintos valandos dingtumėt iš rūmų darbo dirbti. Mano agentai miega perpus mažiau, tad aš jau ir taip padariau tau paslaugą, Edi.
- P... palauk, - nukreipiau pirštą į Parvelį, vis dar neatgaudamas amo, - m... man...
- Taip, tavo dienos išlaidos, - nutraukė jis mane, sviesdamas kapšą su monetomis man į glėbį, - šimtas guartų.  Čiūra jau pusryčiauja virtuvėje, susitiksi jį kieme. Manau, apie darbą tau kalbėti daug nereikia. Noriu, kad Temilė iki vakaro būtų rūmuose. Sukaustyta ar ne - nesvarbu. Ir Edi, - jis stabtelėjo prie durų nešinas kibiru, - šiandien bus labai karšta diena. Žinai, kas būna tiems, kurie padaugina vyno tokią karštą dieną?
Linktelėjau, ropšdamasis iš šlapios lovos.
- Taigi, - linktelėjo Parvelis, - juos pakaria prie rūmų vartų. Ir dar - šiandien ta graži diena, kada Licera turėjo susitikti su Rubenojumi, savo sužadėtiniu. Deja, jie už rankučių nepasilaikys, po pievelę nepasilakstys, kas savaime reiškia daugybę darbo man. Netrukdyk ir nesiuntinėk savo meilužės be svarbaus reikalo. Geros dienos.
Jis išėjo, skambiai trinktelėjęs durimis.

Niauriai spoksojau į pinigų kapšą, tada nusviedžiau jį ant kėdės ir ėmiau nusirenginėti šlapius rūbus, kurių net nepasirūpinau nusirengti prieš miegą. Laimei, turėjau dar vienerius tokius pačius (savo mėgiamiausius).
Emė, susirietusi į kamuoliuką ant pagalvių, stebėjo mane, persirenginėjantį, o jos žvilgsnis man kažkodėl pasirodė labai jau gudrus.
- Iš kur Parvelis sužinojo, kad man trūksta pinigų? - pažvairavau į ją, netiesiogiai atsakydamas į savo klausimą, - tu ir vėl ruošiesi slampinėti su manimi po miestą?
- O tu nori mane palikti vieną ir bejėgę su ta ragana Licera?
- Licera užrakinta.
- O kaipgi, - linktelėjo Emerzidė pašaipiai, - žinau, kaip veikia tos spynos prie jos menių. Užtenka labai pagrasinti, ar paverkti truputį - ir visi užraktai patys nukrenta.
- Na, rūmai nėra jau tokie maži. Rytiniame sparne netgi daug painesni koridoriai, ten galima ir pasislapstyti dienelę kitą, - burbėjau sau po nosimi.
Tarnaitė pakilo nuo pagalvių, priėjo prie numesto pinigų kapšo ir atrišo jį. Suskaičiavo dešimt ir vieną monetą, kurias įsidėjo į kišenėlę. Tada priėjo prie manęs, laikydama likusius pinigus už virvelės.
- Netgi valkiotis po pavojingas miesto vietas daug maloniau, nei slampinėti po tamsius koridorius, viliantis, jog smeigė su safyru pagaliau ims ir atšips, - pasakė ji.
Vėl atsidarė kambario durys.
Dvi tarnaitės įnešė indus, kuriuos išdėliojo ant stalo. Viena nuėjo pakeisti šlapių patalų, kita surinko mano „naktinius“. Darbą jos padarė neištarusios nė žodžio, tik prie durų vos vos nusilenkė mums ir išėjo.
- Su tavimi retsykiais aš netgi pasijuntu ne tokia jau kekšė, - atsiduso Emė, sėsdama prie stalo. - Kur šį kartą keliausime?
- Niekur, - pasakiau, - mes nebeturime kur traukti.
- Betgi, - suraukė ji antakius, - Parvelis liepė iki vakaro...
- Jeigu pasiseks, - nutraukiau ją, - tuomet gal ir bus taip, kaip jis nori. O kol kas mes nežinome, ar Temilė su kupriumi iš viso surado tą Postalibą, ar jie tiesiog pasiklausė brangiai kainuojančių legendų ir nusprendė susirasti kitą vietą slėptuvei. Reiganas pažvelgti į ateitį negali, joks kitas aiškiaregys to irgi nepadarys. Kas mums lieka? Daryti tą, ką ir Parvelio agentai daro? Nuobodu.
- Taigi, tu siūlai...
Aš nuvožiau indą, iš kurio pakilo tiršti garai, persunkti visai neblogo aromato.
- Valgyk, - linktelėjau, - ir mažiau galvok.

Valgėme neskubėdami, nes saulė man teberodė ankstyvą rytą. Gal septintą, ar maždaug pusę aštuonių. Prie durų tykiai tekėjo smėlis laikrodyje, apverčiamame kažkokio įmantraus mechanizmo kas pusę paros. Kartais naktį aš netgi girdėdavau grandines, išjudinančias tą mechanizmą. Jos keliavo sienų tarpais kažkur gilyn, po pilimi. Toje laiko citadelėje aš niekada nebuvau.
Emė retsykiais užsisvajodavo su vienu kąsniu rankoje ir kitu burnoje, tačiau buvau pernelyg užsiėmęs kramtymu, kad susidomėčiau, kas vyksta jos galvoje.
Sėdėdamas čia, prieš ją, nejučia prisiminiau savo blėstančią meilę, likusią Žaliąjame Kalnyne. Žinojau, kad valdovė Koma netrukus atvyks į Alibahą, tačiau tai kažkodėl manęs nebedžiugino taip smarkiai, kaip, tarkime, užvakar. Vis dėl to tiesa, kad pragaro užkeikimai pamažu nustoja galioti. Dar savaitė, ir Koma virs dar vienu karališku asmeniu tarp daugybės kitų. O po mėnesio greičiausiai keiksiuos, kad buvau toks silpnas, pasiduodamas moteriškiems įgeidžiams ir kažkokiems kerams.
Kai išjojau iš Žaliojo Kalnyno, pirmą parą kankino gana didelis nerimo jausmas, sukeltas išsiskyrimo. Dabar gi iš jo liko tik cypiantis aidas. Baigiau atvirsti į tą patį senąjį Edvardą, kuris turėjo vienintelę meilę kapoti velnius ir retsykiais pailsinti galvą ant kokios nors parsiduodančios gražuolės minkšto pilvo...
- Kas tau čia taip juokinga? - staiga paklausė Ėmė ir aš susigriebiau bespoksąs į jos apvalumus. Dar nuo vakar pora viršutinių suknios sagų liko prasegta, kurių tarnaitė taip ir neužsegė. Negana to - mane pralinksmino mano paties mintys apie tai, kad netrukus būsiu laisvas nuo užkeikimo ir greičiausiai žiūrėjau į Emerzidės iškirptę kvailai išsišiepęs, lyg koks papų neregėjęs vaikiščias.
- Tikrai ne tavo krūtinė! - krenkštelėjau sutrikęs, sukdamas akis į durų pusę, - atleisk, užsigalvojau...
- Mhmm, - linktelėjo ji, nusišypsodama „viską suprantančia“ šypsena. Deja, ji nieko nesuprato, tik svajojo supratusi.

---

Čiūra rūkė savo nepamainomą pypkę prie pat arklidžių vartų, įsitaisęs prie vandens pilno lovio, ant rąsto. Regis, jo nuotaika šįryt buvo labai gera.
Pro šalį žygiavo gvardiečiai, skubėdami į rytinę rikiuotę, klykavo kažkoks vaikiščias, tampydamas po kiemą glėbį Alibaho vėliavų ir stengdamasis žūtbūt jų nesutepti.
Išvydęs mane su Emerzide, Čiūra skubiai iškratė iš pypkės tabaką ir pašoko nuo rąsto.
- Labo, - linktelėjo į mano pasisveikinimą, - Parvelis nori vakare matyti mus su Temile. Sakyčiau, truputį nekuklūs norai. Gal netgi nerealūs. Jis visados toks ankstyvas ir kategoriškas?
- Kiek pamenu - taip, - sumurmėjau. - Tai kaipgi su tuo Postalibu? Žinai, kur yra įėjimas į jį?
Čiūra užsikišo pypkę už diržo, pasikrapštė savo baltapūkę galvą ir, mano nuostabai, linktelėjo.
- Galima sakyti... Bet tai nėra įėjimas. Aš pats esu girdėjęs tas legendas apie užpustytą miestą, tačiau smarkiai abejoju, kad būtų išlikę kokie nors įėjimai. Matai, tas Postalibas turėtų būti mažiausiai šimto pėdų gylyje po mūsų kojomis, o juk čia visur smėlis. Jis paprastai užpildo visus plyšius, taip kad nelabai įmanoma, jog liktų kokie nors tuneliai. Juo labiau, kad niekas mieste nestato tunelių tam atvejui, jeigu juos užpustytų. Ir ypač dar tokių, kurie vestų šimtą pėdų į viršų. Nebent tai būtų koks nors bokštas...
- Sargybinis, sode matęs Temilę, girdėjo kalbant kažką apie bokštą, - pertraukiau.
- Jeigu ir taip, tas bokštas šimto pėdų aukštyje virstų nedideliu stogeliu, - gūžtelėjo pečiais Čiūra. - Tokių pastatų mieste pilna. Sandėliukai, šuliniai, lūšnos, kas tik nori. Tačiau yra vienas žmogus, kuris kažkada gyrėsi radęs įėjimą į Postalibą. Tada aš buvau dar mažas snarglius ir tos istorijos man buvo lyg pasakos prieš miegą. Tą senį aš gerai pažįstu, jis mano dėdė. Tačiau su juo bendrauti reikėtų atsargiai, mat mano dėdulė yra niekšas, už kurį didesnio dar reikėtų paieškoti. Jis vadovauja vagių ir žudikų gaujai šiame mieste. Nenustebčiau, jeigu Parvelis jau paskyrė užmokestį už jo galvą.
- Tikiuosi, tu dar nesusipykęs su juo? - prisimerkiau.
- Ne, kur jau ten... Pyktis su vagimis ir žudikais ten, kur gyveni - prasta politika. Mes visi daugmaž broliai ir seserys. Tačiau merginoms ten vaikščioti pavojinga. Gal Emei būtų geriau pasilikti?
- Aš jau kaip nors ištversiu, - pasipiktino ši, - tu tik vesk.
- Nenoriu, kad kiltų nenumatytų problemų... - pabandė teisintis Čiūra, tačiau Emerzidė sušnypštė, ne blogiau nei Licera.  Ji net neketino likti rūmuose.

---

Čiūrą lūšnų rajone, matyt, pažinojo taip gerai, kad šį kartą kišenvagiai paliko mus ramybėje, nors greičiausiai kai kurie pakankamai gerai prisiminė neseniai įvykusį konfliktą ir mane, viso to kaltininką. Beje, takų labirinto nebūtum įsidėmėjęs niekaip, netgi braižydamas viską pergamente. Kartais atrodydavo, kad žudikas mus veda ratais, tačiau kaskart pataikydavome vis į kitą vietą. Kai pasakiau savo pojūčius Čiūrai, šis linktelėjo galvą ir parodė po kojomis:
- Gatvelės čia kai kur kerta viena kitą skirtingais lygiais. Dusyk mes praėjome požeminiais takais, tai dėl to ir susidaro ratas. Seniau čia buvo netgi labai geras rajonas iki prasidėjus Ketvirtąjam Didžiąjam Gaisrui.
- Pastatai gi akmeniniai, - nusistebėjau, - kam čia degti?
- Degė sandėliai su mediena ir visokiom kitokiom gėrybėm. Karštis buvo toks, kad visas metalas ištirpo ir susigėrė į smėlį. Kai kurie gyrėsi radę aukso plokštelių. Dar ir dabar randa. Mes čia visai gerai gyvenome, ką jau besakyti. Ir mokesčių nemokėjome. Tik Parveliui nesakyk, o tai dar atlyginimą atims...
Jis išvedė mus į ilgą alėją, kurios abiejose pusėse į viršų smigo pilkos, belangės sienos. Gatvele vėjas tingiai vaikė šiukšles ir dulkes, o virš galvų negailestingai kepino saulė. Parvelis buvo teisus - diena pasitaikė neįprastai karšta.
Čiūra sustojo prie tamsoko plyšio sienoje, kuris, regis, vedė gilyn po žeme, nes padvelkė užsistovėjęs, vėsokas gūsis.
- Stok! - išgirdome pragertą balsą iš tamsos, - ko tau čia reikia?
- Drambly, čia tu? - paklausė žudikas, - tu vis dar gyvas?
- O tu smarve, ar tik ne... Čiūra?.. - balsas kiek pritilo, tamsoje sušiugždėjo, sušlamėjo, išgirdome sunkius žingsnius. Į šviesą išniro apsiblausęs, beveik voratinkliais užneštas veidas, kurio savininkas nei skutosi, nei prausėsi, nei kirposi gal visą tūkstantmetį. Jis iš pradžių markstydamasis nužvelgė žudiką, tada ir mane su Eme. Jo rankose tingiai sukosi trumpas, bet įspūdingai storas kardas, kurį greičiausiai pats nusikalė, arba užsakė pas kokį ne itin brangų kalvį. Nelabai įsivaizdavau, ką su tokiu veikti rimtoje kovoje, bet Dramblys tikriausiai žinojo geriau už mane.
- Čiūra... - suniurnėjo jis, nei supykdamas, nei labai apsidžiaugdamas, - seniai tu matytas, vaikine. Pasikeitęs kažkoks, tik balsas likęs iš tų dienų... Ko tau prireikė čia, šioj raugo duobėj?
- Ar dėdulė dar gyvas? Ieškau jo, reikalų truputis atsirado. Gal biznis, o gal ir šiaip, paplepėsim.
- Biznis, sakai... - linktelėjo Dramblys, - paplepėsit... Na, tu žinai tvarką ten, apačioje. Jeigu tavo draugai nepatikimi, jiems kelio atgal nebus. Jie tai žino?
- Jie patikimi, - jeigu Čiūra ir blefavo, tai net aš patikėjau, kad esu visiškai patikimas. - Problemų nekils, Drambly. Kaip tau pačiam sekasi?
- O kaip visada, - gūžtelėjo pečiais, - nėr blogai. Vagis niekada nepražus, jeigu savo amatą išmano. Bet tu vis tiek galėtum duoti man pinigą, neprapultų.
- Vis dar tas pats senis Dramblys, - nusijuokė Čiūra, traukdamas iš kišenės guartą, - tavo tiesa. Už praėjimą mokėti visada reikia.
- Taigi, - linktelėjo sargas su keistu kardu, - keliauk ir žiūrėk, neprisivirk košės.
Dramblys pavartė auksą delne, pasitraukė į šoną ir parodė į tamsą.

Net nebūtum pamanęs, kad neišvaizdi skylė sienoje gali nuvesti į vagių slėptuvę. Dairiausi į vos matomas sienas, išsikraipiusias į kokias tik nori puses ir svajojau, kaip būtų gerai, jeigu jos visgi neužgriūtų man ant galvos. Bent jau ne šiandien.
Vietomis čia dar buvo laiptų, tačiau didžiąją kelio dalį beveik čiuožėme nuožulniu nusileidimu. Sunerimęs svarsčiau, kad grįžti atgal bus ne taip paprasta.
Porąsyk vos pakaušiu nenudaužęs lubų gabalo susivokiau, jog mūsų urvelis pamažu siaurėja ir žemėja, virsdamas tikrų tikriausia skyle.
O štai, pagaliau ir balsus išgirdome. Apačioje kažkas kalbėjosi ir tai buvo ne moterys. Iki balsų likus visai nedaug, prabilo ir Čiūra. Jis garsiai pasisveikino, kad esantiems apačioje mūsų atvykimas netaptų netikėta staigmena. Yra gi žmonių, kurie pirma pjauna, tada klausimus uždavinėja...
Balsai nutilo, staiga užsižiebė šviesa. Tai į tunelį įlindo žmogysta su žibintu rankoje.
- Kas ten? Drambly?..
- Dramblys savo poste, - atšovė žudikas, - čia aš, Čiūra. Su kompanija.
- Kas toks?! Pala, Čiūra... Ak taip, prisiminiau. Tas pats Čiūra, kuris pernai mums liko skolingas šimtinę guartų?
- Ne, aš tas kitas, Buzio sūnėnas. Nejau apie mane visai čia nebeužsimenama?
- O kas tu toks būsi, kad apie tave kalbėti turėtume? - suniurzgė sargas ir pamojo savo žibintu, - praeikit! Tuoj apžiūrėsiu ir žinosiu, kas tu per Čiūra. Ginklus laikykit paslėpę, o tai subadysim nepasižiūrėję!

Iš skylės mes patekome į gana ankštoką kambarėlį su sunkiomis durimis tolimiausiame gale. Degė du žibintai, už kurių pasislėpusios žmogystos tapo sunkiai įžiūrimos. Buvo aišku tiek, kad abu vilki juodus rūbus ir abu barzdočiai, kaip ir Dramblys. Gal net iš vienos šeimos.
- A, šitas Čiūra... - pasakė tas, kuris mus pasitiko, - ko tau prireikė iš Buzio?
- Aplankyti atėjau. Ir žinoma, smulkus reikaliukas. Prireikė naujienų.
- Ir užmokestį atsinešei, che che... - pareiškė tas pats kalbėtojas, kinkuodamas savo žibintą aukštyn - žemyn. - Paimčiau jūsų ginklus, bet kad jau kompanijoje moterį turite, tai greičiausiai daug nerėkausit. Galite praeiti. Ir Čiūra... Čia tau už pernykštį nuotykį.
Žibintas staiga pasislinko į šoną, o mano vedliui į veidą staiga atskriejo mėsingas kumštis, parbloškęs Čiūrą prie sienos.  Šis net apsiginti nespėjo, tik smagiai kaukštelėjo pakaušiu į akmenį ir akimirką vartė akis.
Žudikas pasitrynė veidą, raukydamasis iš skausmo, tada labai nepatikliai pažvelgė į skriaudiką, kuris vėl prisidengė žibintu.
- Lopčius Lopeta? - sumurmėjo Čiūra truputį nustebęs.
- Tas pats, - nusispjovė sargas, - patikėk, berneli, tavęs aš tikrai neužmiršau. Gali slėptis po kokia tik nori šukuosena, aš tavo smarvę per kvartalą užuodžiu. O dabar eik ir perduok savo dėdei labo ryto!

- Geri tavo draugai, nieko neprikiši, - pasakiau, kai atsidūrėme už durų. Siauras tunelis akmeninėmis sienomis, apšviestas aliejinių lempų, suko nežymiu lanku į dešinę, kur girdėjosi šurmulys.
- Jie ne mano draugai, - susiraukė Čiūra, vis dar glostydamas paakį, - vagims ir žudikams nepakeliui. Paklius jis man kada nors po kojomis naktį...
- O jeigu dieną?
- Gali ir dieną, kad ir turgaus viduryje. Teko žudyti ir ten. Dargi geriau - išnyksti minioje greitai, o žmogus tik tada sukniumba. Gali net sugrįžti ir pasižiūrėti kartu su žiopliais, dar netgi surikti „aš mačiau, kažkoks juodas ten nubėgo! ”…
- Ei, - paplojau jam per nugarą, - nesikarščiuok. Bus tų progų pasismaigstyti. Kur mes esame?
- Raugo duobėje, žinoma. Blogiausioje vietoje visame Alibahe. O dabar tyliai, leiskite man kalbėti!

Staiga koridorius mus išvedė į didelę požeminę salę, nušviestą mažiausiai šimto įvairiausių šviesos šaltinių - deglų, alyvos lempų, balanų, smulkių laužų, virš kurių virė katiliukai, kepė mėsa, ar džiūvo kažkieno rūbai. Patalpa buvo pailga, per vidurį paremta penkių masyvių kolonų eile. Vargšelės jau buvo nudirbusios savo darbą, jų paviršių vagojo nesuskaičiuojami įtrūkimai ir aš nejučia susigūžiau nuo minties, kad visas šitas požeminis raugas vieną dieną gali tiesiog sugriūti, nusinešdamas istorijon blogiausią Alibaho vietą ir visus jos lankytojus. Beliko tikėtis, kad ta įsimintina diena - ne šiandien.
Patalpos sienas gana tolygiai vagojo taisyklingos nišos, kuriose vietiniai netruko įsirengti gultus, hamakus ir šiaip visokio gėrio saugyklas. Žmonių čia buvo gal pusšimtis, ir visi linksmi, atsipalaidavę, nusimetę savo juodus apdangalus ir didžiąją dalį ginklų. Kai kurie vaikščiojo beveik pusnuogiai, išdidžiai išvertę apžiūrai nemenkus raumenis.
Moterų irgi buvo, tačiau gerokai mažiau. Kelias pastebėjau prie laužo, dar viena šoko lempų šviesoje, lydima juoko ir plojimų.
Nepaisant daugybės liepsnų - liepsnelių, oras buvo vaiskus ir gana tinkamas kvėpuoti. Matyt, kažkur buvo gudriai sumąstytas kelias dūmams į žemės paviršių.

Čiūra tik akimirką stabtelėjo pasigrožėti reginiu. Jo žvilgsnį kaipmat patraukė kažkas patalpos gale ir žudikas mostelėjo mums sekti paskui jį.
Šiame patalpos gale žemė buvo nuklota kupranugarių kailiais, o aplinkui sustatytos dėžės lūžo nuo įvairiausių rakandų - ginklų, amunicijos, balnų, puodų, visokiausių kelioninių krepšių ir šiaip niekučių. Aukso bei sidabro neišvydau. Matyt, šitą gerą suslėpė kažkur kitur.
Šiek tiek atsiskyrę nuo likusiųjų, čia tyliai kažką kuždėjosi keturi vyrukai. Galbūt planavo dar vieną vagystę, o gal ir visą žmogžudystę, apie kurią niekas neturėjo sužinoti. Vos tik Čiūra užlipo ant pirmo kailio, vienas iš jų kilstelėjo galvą ir įdėmiai nužvalgė mus juodomis akimis. Sukluso ir kiti trys.
- Sveikas, dėde! - šūktelėjo žudikas, mostelėdamas ranka.
Vieno iš keturių akys prisimerkė, lyg bandydamos atpažinti kažką visai nematyto. Turbūt tai ir buvo Buzis, žinąs kelią į Postalibą.

- Kad mane kur jautis nujotų! - keiktelėjo vyras, vos tik suprato, kas prieš jį stovi, - Čiūra?..
- Tas pats.
- Velnią tas pats... Prieš du mėnesius dar buvo įmanoma tave pažinti, o dabar kvepi per dešimtį pėdų kaip kokia moteris. Bene kieno dvare įsidarbinai?
- Panašiai. O tu vis dar patyliukais planuoji savo verslą?
Buzis staiga dėbtelėjo į mane, į merginą ir prisimerkė.
- Ar turėčiau apie tai kalbėti prie šitų žmonių? Ką čia atsivedei?
- Jie mano draugai.
- Sakai?.. Mergina pernelyg švelni, ji tikrai ne žudikė. Ir ne vagilė. Dėl kekšės dar pasiginčyčiau, bet kad akytės labai jau išdidžios. Prasta, matyt, kekšė...
Emerzidė patyliukais purkštelėjo šitaip išvadinta, tačiau, išskyrus savo paniekinamą žvilgsnį, niekuo Buziui neatsikirto.
- Taigi,  - linktelėjo šis rimtu veidu, nustodamas dėbsoti į merginos privalumus ir atsisukdamas į mane, - o šitas gal ir vertas kažko, tik irgi - akys per daug tyros. Jeigu ir klystu, šunsnukis jis menkas. Tiesiog niekas.
Atsivedei nieką ir prastą kekšę, Čiūra. Jie ne mūsiškiai. Tai kokio galo tu jiems kelią į Raugo duobę parodei? Taisykles pamiršai?
- Jie mano draugai, - pakartojo žudikas, - patikimi, dėde. Gyvybe garantuoju, kad Raugo duobės jie niekam neišduos.
- Teisingai darai, kad garantuoji... - linktelėjo Buzis, galop nuleisdamas akis ir patogiau įsitaisydamas. - Jeigu nori su manimi kažką aptarti, tai teks palaukti. Vesk juos į palapinę ir būkite ten, kol sutvarkysiu reikaliuką. Dar liko ten vyno, vaišinkitės.
Jis parodė į audeklais dengtą nišą sienoje, pasislėpusią už dėžių rietuvių.
Čiūra mostelėjo ir mes skubiai dingome Buziui iš akių, taip pagerbdami jo slaptus reikalus.

Lįsdamas vidun, žudikas garsiai su kažkuo pasisveikino. Ne be reikalo - patalpoje jau buvo žmonių. Pagalvių rietuvėje vartėsi kažkoks pusnuogis, gana jaunas vaikis, kuris visiškai prabudo vos pamatęs svečius, o kampe kaljaną rūkė mergina, šalia pasidėjusi gana grėsmingai atrodančių peilių rinkinį. Balta skepeta ji valė ginklų ašmenis, stebėtinai puikiai suderindama du malonumus.
Dar čia buvo senis, kurį išvydęs aš visai neapsidžiaugiau.
Jis, beje, irgi.
- Hoi, tu Hoberhaido harve! - sušveplavo jis, išversdamas savo krauju pasruvusias žlibes, - hą če šits dara?!
Tai buvo tas pats vagis, vedęs mane į Čiūros slėptuvę. Tik dabar jis nebeatrodė toks nuolankus.
- Kas yra, seneli? - pažvelgė į mus mergina, paimdama į delną vieną didesnių peilių, - Čiūra atėjo...
- Vagių skerdihs! - kvyktelėjo šis, drebančiu pirštu parodydamas, kas čia pats kalčiausias.
Dabar į mane sužiuro netgi Čiūra. Galiu prisiekti - jo akyse mačiau didelę nuostabą.
- Vagių skerdikas? - pakartojo jis.
- Manai, tave labai lengva surasti buvo? - pyktelėjau, - na taip, teko du pasiųsti anapilin, kol šitas... senelis sutiko mane nuvesti.
- Bertramą ir Žiogą! - vėl sukvykė senis, - mėtomais peiliais užmėtė! Tu če svetimų užvedei, Čiūra!
- Bet...
- Aš sutvarkysiu, - staiga ištarė mergina, žaibiškai kildama nuo žemės ir sukdama į mane su peiliu rankoje. Nespėjus net pasiekti savojo, ji taikliu kojos spyriu išvertė mane iš kojų ir iš palapinės, kur gana kietai nusileidau ant patiestų traškančių odų.
- Stok, Binera! - krioktelėjo mano samdinys, tačiau veiksmas vyko per greitai.
Akimirka, kol ji atmetė palapinės dangalus ir vėl nusitaikė mane pulti. Aš pasiekiau savo ginklą, tačiau ji buvo jau čia pat, netikėtai gerai pasiruošusi žudyti. Stiprus kaustyto bato smūgis vos nesutraiškė rankos kaulų į košę, peilis nevalingai išslydo iš pirštų, o krūtinę prispaudė aštrūs keliai. Visai arti išvydau Bineros akis ir galėjau prisiekti - netgi jei jose nebuvo jokio skausmo dėl minėtųjų Bertramo ir Žiurkės, ji ketino mane nudobti vien dėl to, kad buvau palaikytas svetimu. Tose akyse išvydau beprotės azartą, nepateisinamą jokiomis moralės normomis.
Man į kaklą įsirėžė šaltas plienas.