Citrina myli rabarbarą

O buvo taip, ech taip nutiko, kad citrina
iš pačio ryto rūgšti ir rūškana. Kankina
meilė ją. Tikrai bėda. Kasdieną tris kartus
Ji beldžia, veltui beldžia į rabarbaro vartus.

Geltonoji dūsauja liūdnai pro langą žveldama į tolį
Ir tikis vis, kad pagaliau išvys, rabarbaro žalias akis.
Taip slenka dienos... Ne dvi, jau trys...
Ir štai skambutis į duris.

Nuliūdo baisiai citrina, čia tik siunta, o jo paties nėra.
Nustebo dar labiau suradus žiūronus, lapelį ir užrašą jame:
„Nevargink savo saulėtų akių, žiūronai tau. Iš pat širdies gelmių.
Juos tau skiriu, brangioji citrinute. Tavo Rabarbaras.