Liftas atsidaro. Liftas užsidaro. (A.Škėmos romano motyvais)

Liftas užsidaro... Liftas atsidaro...

Tylėjimas vargina. Minčių nuošliaužom verčiasi tik rašytojai ir poetai.
Bet kur žodžiai, kurie iškerta kelią į šviesą: ‚‚oi kaip man blogai“ ar ‚‚oi kaip man gerai“?
Tūno žmonėse, kurie gyvena saiku. Juk pirmas antras trečias – jūsų stotelė. Prašau  ačiū.
Nors naktys šnopuoja auksu, o gal platina? Žmonės taip gyvena ir miršta...

Lifto kalbėjimas ramina. Saugo. Gal dar ir užjaučia.
Bet vienišais postringavimais nenumalšinsi slogios ir vienišos praeities.
Ji turi savo užduotį. Ją vykdo. Apeliuoja jausmais ir nuotaikomis.
Tačiau reikia sėdėti ir laukti. Gal kada nors ir bus taip... kaip nori.

Ir pagaliau tavo stotelė. Išlipi. Pastovi. Nueini.
Negi toks gyvenimas? Kur mūšis? Kur kova? Kur kraujo skonis?
Ne. Tu  modernus vampyras, bejėgis kaip šikšnosparnis dieną.
Išlavinęs skonį, bet ne judesį.

Ir tada gyvenimas kažkodėl baigiasi tik atėjus agonijai.
Jokių žodžių, tik akių žvilgsnis niekur. Beerdvis kalbėjimas.
Ta pati stotelė ir tas pats liftas mintyse. Ir vieninteliai įstrigę žodžiai: ‚‚Prašau ačiū“
Kaip suprasti visatos stipinų sukimąsi? Kuo tobulesnis organizmas, tuo tobulesnis kentėjimas?