Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 22 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Esu Stebėtojas. Turiu pasaulį, po kurį galiu laisvai keliauti bei stebėti viską, kas jame vyksta. Tokia mano teisė, o kartu ir pareiga. Vienintelis dalykas, kurį Dievas man uždraudė - tiesiogiai kištis į šio pasaulio gyvenimą. Norėdamas tai užtikrinti pavertė mane nematomu. O galbūt nevisai pasitikėdamas gerais mano norais padarė taip, kad viskas, ką palytėčiau, nejaustų mano prisilietimo. Džiaugiuosi, jog pasiekiau leidimą pačiam jausti.
-----

Mano pasaulyje buvo keletas vietų, kurios mane labai domino, tačiau lankytis jose buvo dar per anksti. Viena iš jų – tamsusis miškas, esantis apie valandą kelio nuo namų. Ilgą laiką jaučiau, kad kol kas ten eiti nereikia. Žinojau, jog tam dar ateis metas, todėl numalšinau smalsumo jausmą. Tačiau kada tik eidavau pro šalį nesistengdavau kreipti akių į šoną – žiūrėjau tiesiai ir mintyse sakiau pilkiems medžiams, jog gali vilioti mane kiek tinkami, tačiau aš nepasiduosiu, o klausysiu savo vidinio balso. Laukiau, kol jis nustos žavėtis miško paslaptingumu ir niūrumu. Šiuos jausmus turi pakeisti sveikas smalsumas, atvirumas pačiam miškui ir tam, ką jis slepia, o ne mistiškai išvaizdai.

Galiausiai tas rytas išaušo. Dangus buvo tyras, švarus – nei vieno debesėlio, o saulė švietė kaip niekada šiltai ir ryškiai. Ėjau pamažu, mėgaudamasis rasota minkšta žole. Net ir tamsusis miškas šįkart nebeatrodė niūrus ar uždaras. Anksčiau medžiai stovėjo lyg išrikiuoti milžinai ir atrodė, jog keliauti bus labai sunku. Reikės tiesiog jėga brautis, šakas laužyti – tuomet galvojau. Tačiau atėjęs pastebėjau tarpą tarp dviejų ąžuolų, jis buvo didesnis nei įprastai ir vienintelis, pro kurį galima praeiti nepalietus nė lapelio. Atrodė taip lyg vienas iš milžinų būtų tiesiog apsisukęs ir nuėjęs gilyn į mišką palikdamas ne vien tik neapsaugotą vietą, bet ir takelį. Aš išties nustebau, ten tikrai buvo takelis, vedantis į miško gilumą. Pasirodo, kelionė bus lengvesnė negu maniau – tariau sau ir žengiau pirmyn.

Iš pradžių buvo labai įdomu patekus į šią naują ir labai neįprastą vietą. Likęs pasaulis (bent jau tas, kurį spėjau apžiūrėti) buvo šviesus ir spalvingas. O čia aplink tebuvo pilki medžiai, savo tankia lapija užstojantys šviesą. Sausoje žemėje vietomis galima išvysti žolės pluoštelius, tačiau ir ta nuvargusi, be gyvybės. Rodos, vienintelis gyvybingumo suteikiantis dalykas čia buvo vėjas, šiaip taip išjudinantis lapus, retkarčiais turbūt atnešantis vieną kitą lašelį lietaus. Turbūt ten ir išauga žolės kuokšteliai. Tačiau vargas jiems – šioje tankynėje dukart į tą pačią vietą lašelis nekrenta niekada. Staiga susimąsčiau, kuo gi vadovaudamasis aš žingsniuoju. Įprasto takelio, nubarstyto smėliu ar žvyru, čia nebuvo, tai veikiau tik jo užuomazgos, toje vietoje žemė buvo truputį nusitrynusi, lyg ja kažkas šliaužiotų ar būtų tempiama. Aiškiausias vedlys buvo medžiai, kurie atrodė pasitraukę į šalis sudarydami kažką panašaus į tunelį. Mintyse padėkojau jiems už tokį priėmimą ir apsidžiaugiau, kad visai nereikia laužyti šakų.

Tačiau kad ir kokia įdomi buvo kelionės pradžia, greitai pastebėjau, kad aplink niekas nesikeičia: vis tie patys pilki medžiai, sausa žemė, žolės kuokšteliai, ūžiantis vėjas... Viskas kartojasi, baisiai nuobodu! Miško kūrėjas turbūt buvo užsimiegojęs ir pavargęs, rūpinosi tik kuo greičiau pabaigti pradėtą darbą. Geriau tą būtų palikęs kitai dienai. Galbūt būtų kilę naujų sumanymų ar idėjų. O čia vis tas pats per tą patį, ir dar taip tanku, jog net ir norint patalpinti ką nors naujo, niekaip nepavyks, pirmiausia reiktų naikinti seną!

Išties neturėjau supratimo, kur aš pateksiu. Mane vedantys medžiai vertė sukti tai į kairę, tai į dešinę, galvojau, kad galbūt tiesiog išeisiu ten pat, pro kur įėjau. Dabar, visa tai prisiminus, kažkas panašaus ir įvyko, tik vėliau. Na o kelias galiausiai atvedė mane prie tikslo.

Takelis darė staigų posūkį į kairę ir aš, eidamas nuleidęs akis, vos neatsitrenkiau į dvigubai už mane aukštesnę medinę sieną. Tai apskritimo formos, padarytas iš vertikalių į žemę sukaltų stulpų statinys. Eidamas aplink radau vartus, ant kurių kabėjo lentelė su užrašu,, Praeities kūdra“ – tai įėjimas į vidų. Vartai nebuvo uždaryti, tad tiesiog pralindau pro tarpą. Basiems mano padams buvo malonu pagaliau vėl žengti ant švelnios žolės. Dešinėje pusėje augo dvi palmės, tarp kurių pakabintas vėjo siūbuojamas hamakas, o kairėje – vandens telkinys. Prisiartinau prie pat kūdros krašto. Vanduo atrodė esąs toks skaidrus ir tyras kaip jame atsispindintis dangus. Tačiau dugno nesimatė, matyt čia labai gilu. Tiesiai prieš save, tik kitame krante, pastebėjau delno dydžio molinį dubenėlį su ąsele. Apėjau aplink ir pasisėmiau juo vandens. Iš pradžių apsiploviau rankas, o vėliau kelis kartus lėtai užsipyliau ant galvos, kad vanduo nubėgtų visu kūnu ligi kojų. Jis buvo gana vėsus, saulė dar nespėjo jo sušildyti (nors gal jis toks visada). Kadangi pačiam reikėjo išdžiūti ir sušilti, nusprendžiau išbandyti hamaką. Begulint apėmė snaudulys, atrodė, jog saulės spinduliai tapo dar labiau šiltesni, dar švelniau glostė odą. Galiausiai pajutau, jog tuoj užmigsiu. Galbūt tai tas kūdros vanduo...

Sapnavau savo ankstesnio gyvenimo epizodus. Turėjau progą į save pažvelgti iš šono, blaivaus proto akimis. Gyvendamas stengiausi visa tai nuslopinti dažniausiai pasiduodamas laikinoms akimirkų užgaidoms.

Prisiminimai sudarė grupę svarbių įvykių tolesniam mano gyvenimui. Dalis jų iš pirmo žvilgsnio galėtų pasirodyti ir visai kasdieniški, tačiau tuo metu kiekvienas padėjo kai ką suprasti. Taip jau būna, jog tas pats dalykas vienam žmogui atrodo visai įprastas, o kitam gali pakeisti gyvenimą. Ir tai nebūtinai turi būti dideli pokyčiai, gal net nepastebimi daugumai aplinkinių. Pastebimi tik tam vienam asmeniui, nes padėjo suprasti kai ką naujo.
Tiesa, sapnai-prisiminimai šokinėjo nuo vieno prie kito, patys vaizdiniai irgi buvo,, kapoti“. Štai vienas jų:
Grįžtu į paauglystę. Eilinį vakarą žiūrime su tėvais televizorių retkarčiais mesteldami vieną kitą žodį. Suskamba durų skambutis. Pasirodo, tai kaimynas, jis pakviečia trumpam į svečius, sako reikia pasitarti dėl namo remonto. Išeina ir mama. Staiga klasiokas parašo man SMS žinutę. Kviečia į filmą, kurį tuo metu labai norėjau pamatyti. Atvažiuos su vyresniu broliu. Taigi viską pamiršęs išvažiuoju su jais. Filmas mane sužavi, jis labai įdomus. Tačiau po kelių valandų grįžus namo laukia didelė staigmena – mama verkia, tėvas taip pat labai sunerimęs, pasirodo, net ieškojo manęs. Visai pamiršau pasiimti telefoną ar kitaip pranešti tėvams, kur išeinu, tad jie baisiai išsigando, kad aš dingau.

Atsibudau ir pamačiau, jog guliu nebe hamake, bet savo lovoje. Aplink nebuvo nei jokios kūdros, nei palmių. Tik už lango, rodos, švietė ta pati karšta saulė, o danguje nei vieno debesėlio... Supratau, jog tai tas pats rytas, kai nusprendžiau eiti apžiūrinėti paslaptingojo miško. Atsibudau taip, lyg būčiau miegojęs įprastą naktį. Matyt tos kūdros vanduo grąžino mane laiku atgal. Ne veltui ji vadinama praeities kūdra. Tačiau juk visą kelionę aš prisimenu. Žinau, jog prieš atsidurdamas čia atsiguliau ne šviečiant mėnuliui, o saulei, kuri turėjo išdžiovinti nuo manęs vandenį. Tačiau pasirodo kartu su vandeniu išgaravau ir aš pats. O laiko vėjai nupūtė mane atgal. Nejaugi turėčiau ir vėl eiti bei daryti tą patį?.. Tuomet, jei galvoju teisingai, galiausiai dar kartą atsidurčiau čia pat.

Mane užvaldė azartas patikrinti, ar tikrai viskas pasikartos. Tačiau nuėjęs vos kelis žingsnius nuo namų slenksčio supratau, jog taip būti tiesiog negali. Juk keliaudamas pirmą kartą aš tiesiog grožėjausi saule, jos šiluma, minkšta žole, o dabar mano galvoje telikusi vienintelė mintis – uždusęs skubu pažiūrėti, ar miškas tikrai bus palikęs man takelį. Vėl prisiminiau, kaip jaučiausi gavęs kvietimą į filmą, apie kurį svajojau – širdis pradėjo daužytis kaip patrakusi, taip baisiai norėjau kuo greičiau jį pamatyti. Šįsyk supratau, jog net jei rasiu anksčiau buvusią medžių sieną, vis tiek brausiuosi tolyn per visą tankumyną ir ieškosiu vartų, ieškosiu praeities kūdros. Ir tai toli gražu nebus ta pati kelionė, nes aš lyg žmogus, pametęs piniginę ieškosiu vien jos nieko daugiau nematydamas. O kas bus jei vėl grįšiu atgal? Ar dar prisiminsiu savo pirmąją tikrąją kelionę? O gal vėl pašokęs iš lovos skubėčiau ten... Galų gale turbūt net pamirščiau, kam aš tai darau.

Taip stoviniuodamas ir mąstydamas staiga pamačiau, kas yra po mano kojomis. Tai sraigė. Ji maitinosi grybu ir jeigu būčiau žengęs dar vieną žingsnį greičiausiai užminčiau ant jos. Žinau, jog ji to nepajustų, bet ir aš turbūt šito nepastebėjęs nulėkčiau tolyn. Tačiau mano užduotis juk yra pažinti šį pasaulį, o ne mindžioti jį.
2008-07-23 18:08
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-09-03 19:59
Up ir down
Na, ką gi, galvą manau turi, nes mintys pakankamai suprantamos ir nedurnos, bet

tekstas man labiau priminė esė, o ne prozą. Manau, bėda yra tame, kad "kuri" prasmę. Leisk skaitytojui atrasti pačiam,
įžvalgesnis tikrai pastebėjo, ką čia išdarinėji, vieni simboliai, viskas kažką reiškia,
tokiu būdu nelieka istorijos, nėra pasakojimo, tik dėstymas: yra taip ir ne kitaip.

Labai daug nenatūralių konstrukcijų, keliančių dirbtinumo įspūdį ir dar labiau atimančių "gyvybę" iš teksto, jis lyg užšaldytas, nejudantis,

negalvok, kad balsai prasti dėl to, kad "niekas nesupranta gilios prasmės",- supranta, bet pernelyg supranta,

turi būti paslaptis, bet ne dirbtinė, turi būti paslaptis TAU PAČIAM,

aš siūlyčiau skaityti, DAUG,

nežinau, kas tau būtų artima, kad ir iš lietuvių prozininkų, yra PUIKIŲ apsakymų, pvz.: Jurgio Savickio "Vagis", "Ad astra" ir kiti, YRA iš ko mokytis,

kita vertus, gal tau ir nereikia rašyti prozos, gal geriau esė, bet norint parašyti gerą esė, reikia turėti ką pasakyti (taip kalbėdama turiu omenyje, kad aš pati dar nesijaučiu turinti pakankamai patirties ir proto, kad rašyčiau esė),

bet kuriuo atveju, visa tai tik mano subjektyvi nuomonė,
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-07-23 19:27
Moralinis vakuumas
Gal kiek per daug pasakiškas tas sapnas. Ir šiaip man truputį nusifilosofuota pasirodė
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą