Zenitas

Stovėjau ten, kur bangos šaltos jūros nelietė mano baltų pėdų. Grožėjaus ir tikėjau. Baltų lelijų žiedais dabindavau kasas, o akis – naivumu.

Saulė į jūrą puolė pirma, o aš dar delsiau. Ten šalta, iš tolo tai jaučiau. Balti delnai nukaitę saulėj, susitepę rudens patiektu auksu ir krauju. Dabinuos sunkiu plienu, o akis – supratimu.

O ryt žiema laukus apklos, be šilumos, be pagailos. Bus šalta. Nusvilus oda atsigaus, bet kas iš to? Dabinsiuos juoda medžio oda, o akis puošiu aklumu.