Metų sezonai

Skaitymai, rašymas, mąstymas, ginčai - tai žodžiai, kurie labiausiai man siejami su 2004 - 2008 metų laikotarpiu. Pažinta nemažai naujų pojūčių, susipažinta su asmenybėmis, kurios yra padugnės, autoritetai ar tiesiog paprasčiausios normalybės. Kadangi rašau vedinas gerų norų, apie padugnes ir kitas bereikšmes būtybes daug (ne) rašysiu. Tai bus tam tikro laikotarpio apmąstymas, kurio atrama busiu aš pats.
Gyvenimas (gal ir mirtis) nestovi vietoje. Laiko dėsnis diktuoja maršą įvairiems kūniškiems ir bekūniams padarams: žmonėms, gyvuliams, gyvūnams, gyviams, florai, kosminės erdvės egzistencijos dalyviams.
Metų laikų yra keturi, lygiai tiek, kiek trunka I pakopos studijos.
Pavasaris. Saulelė atkopdama pabudino meilės jausmą. Švytėjimas vienpuse kryptimi neaprėpia visos sielos okeano, tad švytėjimas nublanko, pasislėpė kaži kur anapus. Bet be šio kreatyvinio (kartais destruktyvaus. Jei taip, kaput viskam, kas siejasi su tavim, kaip subjektyvia persona) jausmo, į favoritų sąrašą įtekėjo alkoholio upės, draugelių srautai pro prahodnoj dvor, ir viską vainikuojanti sava erdvė, kuri susijusi su skaičiumi keturi, tai 4B. Iš visų draugelių laukdavau juodaplaukės ilgakasės (kuri būdavo be kasų, palaidais, seksualiais plaukais), grupės draugės nuo pat šio pavasario. Jos (ne) buvimas jaučiamas iki pat dabar…
Vasara. Prahodnoj dvor šiek tiek zajabal. Kažkuria prasme neblogai, nes pirmą kartą pajabal. Tačiau, kadangi mane, fiziologinį padarą veikia kitimo sindromas, pabodo kitą sezoną veikiantys tie patys dėsniai - alkoholizmas, muzikizmas, trankizmas, pasiaiškinizmas, galiausiai ir pats fakinizmas. Juk jei sezonas kitas, tai ir dėsniai gal galėtų būti įvairiapusiškesni. Taip mano galvoje šmėkščiojo nepamirštamos vasaros dienos…
Ruduo. Pasiaiškinizmo limitas baigėsi, todėl likusieji sezonai pakluso Limito santvarkai ir egzistencija nusistūmė į Fabijoniškes, o dar vėliau į Karoliniškes. Pastarieji -izmai likviduoti, tačiau atsirado kiti: nuobodizmas, šiektiektvarkizmas, vienizmas. Ilgesys to bar (d) ako neatlėgo. Nemėgstu ilgėtis, tad realizavau jį ne tik lyriko mintimis, bet ir pozityviojo realisto veiksmais - kartas nuo karto grįžimu. Vienareikšmiškai negaliu pasakyti, kodėl žmonės veržias ten, iš kur troško pasprukti.
Žiema. Intelektualiai pavargęs, praktiškai apsnūdęs šalčiausio meto dvasia, peržengiau tą metų ribą. Šis sezonas pasižymėjo liguistu vėpsojimu į kompiuterio vaizduoklį, neveiklumu, bandymu įtikinti, kad esu aktyvistas. Bet save sunkiausia apgaut. Didysis rusų klasikas A. S. Puškinas taip pat apgaudinėjo save, tačiau jam tai patiko, jis tuo džiaugėsi. O aš ne. Apgaunu tik kitus, bet ne save. Lyginti klasiką ir LR eilinį pilietį neadekvatu dėl skirtingo lyginimo pamato (meilė ir mano nostalgiškos mintys), tačiau jam būdinga ta pati melancholinė gaida.
Kūrinio parašymas - tai paradoksalus žingsnis, kuriuo sąlygoju aktyvumą (minčių dėstymą), bei pasyvumą (fizinės veiklos stagnaciją). Vienu metu tai bus aktyvumo, o dar kitu - pasyvumo išraiška. Esmė ta, kad laikui bėgant, keičiasi kūnas, jausmai, emocijos, supanti aplinka. Tik vieni traktuoja tai beatodairiškai sutikdami su šia mintimi, kiti preciziškai jos atsisakydami, o dar kiti išvis apie tai nemąsto.