Kalėjime...

1946m. gegužės 13 – ta diena buvo pati siaubingiausia iš visų mano pasiutusiai sunkaus gyvenimo dienų. Tą lemtingą pirmadienį buvau sučiuptas lyg zuikis už ausų ir tuojau pat įgrūstas į ankštą cementinį narvą. Nepadariau nieko, kas tuometinėje Lietuvoje buvo laikoma nusikaltimu, bet man visvien buvo prištampuota spalvinga etiketė: jaunimo agitatorius dėl stojimo į generolo Plechavičiaus armiją, poeto Maironio eilėraščių apie laisvą Lietuvą deklamuotojas. Vienintelis dalykas, kurį prisipažinau padaręs, tai įstojimas į skautų organizaciją. Kai mane gyvą palaidojo betoniniam karste, patyriau šoką: nesuvokiau kas darosi ir niekaip negalėjau savęs įtikinti, kad visa, kas tada su manim vyko, buvo skaudi realybė, o ne košmariškas sapnas.
  Mano taip vadinamas karstas buvo velnioniškai niūrus, šaltas ir šlykščiai apaugęs juodais gličiais pelėsiais. Pro  mažą grotuotą plyšelį kasdien braudavosi murzina dienos šviesa. Cementinės grindys skaudžiai kandžiodavo basas pamėlusias kojas, nosį riesdavo aitrus surūgusio šlapimo kvapas, o miegoti reikėdavo ant plonytės neobliuotos lentos, be čiužinio ir netgi be antklodės. Naktys kalėjime buvo košmariškos, nes vidurnaktį ir paryčiais vykdavo tardymas. Pamenu, lygiai dvyliktą valandą atsidarydavo langelis duryse ir pasirodydavo susitaršiusi prižiūrėtojo galva. Jis pikdžiugiškai nužvelgdavo išsigandusius kalinius ir tyliai ištardavo vieną raidę. Tai reikšdavo, jog kalinys pavarde, prasidedančia ta raide, privalėdavo mikliai šokti nuo savo gulto ir skuosti prie durų, kurioms atsivėrus, jis būdavo išvedamas kankinimo procedūrai. Miegoti trukdydavo ne tik tardytojai, bet ir viena įkyri žiurkė, kuri lakstydavo per miegančiųjų galvas ir užsikorusi ant mažo sutriošusio staliuko, sukirsdavo visas duonos atsargas. Kartą sumąsčiau nutverti tą pasiutėlę. Taigi, kai tik ji išlindo iš savo urvo, vienas kalinys staigiai užkimšo įėjimą į jos namučius, o aš paguldžiau prie sienos seną kerzinį aulinį batą, kurį radau vienam voratinkliais pasipuošusiam kameros kampe. Netikėtai, žiurkė movė tiesiai į batą, pamaniusi, kad tai dar vienas plyšys sienoje. Akimirksniu prispaudžiau aulą prie grindų. Baisiausiai patenkintas įmečiau tą triukšmautoją į gamtinių reikalų atlikimo bidoną ir užvožiau dangtį. Buvau įsitikinęs, kad ji ten akimirksniu paskęs, bet vargšė visą naktį trankėsi ir gremžė dantimis geležines sienas. Ryte iškankinta ir paliegusi buvo išpurtyta į ekskrementų duobę.
  Taigi, nesaldu kalėjime, buvo siaubingai sunku tverti ledinį šaltį ir nepakeliamą traumuotų kaulų skausmą, o ypač tramdyti viduje kunkuliuojantį įsiutį ir širdį draskantį aštrianagį liūdesį. Nuotaiką praskaidrindavo užrašai ant sienų. Vienas jų įmynė neišdildomą pėdsaką atmintyje: „Kalėjimas – puikus gyvenimo universitetas“. Ir tikrai, neilga viešnagė jame išugdė manyje geležinę kantrybę, atsargumą, sugebėjimą surasti kompromisą sudėtingose situacijose, netgi būsimų įvykių nuojautą.
  Kalėjimas… Net koktu pasidaro, kai prisimenu purvinas kameros sienas ir grindis, aplipusias ryškiai raudonom blizgančių blakių lavinom, o ypač – blakių karavanus, keliaujančius pirmyn ir atgal po praviras miegančių kalinių burnas. Bandymas su jom kovoti buvo tikrų tikriausias Sizifo darbas: kai apiplikydavau jas verdančiu vandeniu, jos subėgdavo į vieną krūvą ir sudarydavo mažą kalniuką – tokiu būdu jos džiovindavo  savo sušlapusius kūnelius. Tada čiupdavau ant grindų  besiplaikstančius senų sudraskytų knygų lapus ir padegęs užmesdavau juos ant tų šlykštynių. Tos, kurių kojytės sudegdavo, likdavo drybsoti, o kitos išsibėgiodavo ir pasislėpdavo plyšiuose.
  Man būdavo pasiutusiai sunku lindėti kameros kamputyje ir nieko neveikti. Tad kartais sekdavau kaliniams pasakas, kurias kurdavau bemiegėmis naktimis. Apart pasakų sekimo gamindavau adatas, varinėje vielutėje brūžindamas skylutę aštria stiklo šuke. Įsigudrinau ir kaip ugnį išgauti: iš vatos padarydavau permatomą juostelę, kurią standžiai susukdavau tarp delnų ir bato padu arba kokia nors medine lentele, tą volelį stipriai spausdamas į grindis, labai greitai kočiodavau, kol pradėdavo rūkti dūmai. Nuo tokio volelio, perplėšto pusiau, prisidegdavau papirosą. Sugalvojau ir kaip barzdą nusiskusti: su užaštrintu skardinės dėžutės gabaliuku.
  Būtų buvę daug lengviau kalėti, jeigu ne kiauliškas maistas: pusryčiams ir vakarienei duodavo 600 gramų duonos, iškeptos su specialiai dideliu kiekiu vandens, kad daugiau svertų, o pietums – šlykščios drumzlinos sriubos, kurioje plaukiodavo keli pajuodę žuvies kaulai. Kaliniai nuo tokio „ėdalo” dažnai viduriuodavo ir kartais net keturias paras pratupėdavo ant bidono. Nors paliegusio kalinio išbalęs veidas panašėdavo į baltą susiraukusį mėnulį, o ore tvyrodavo vimdanti smarvė, periodiškas dujų tratėjimas keldavo juoką.
  Kai atsibosdavo spoksot į lubas ir blakes skaičiuot, prasimanydavau visokių įdomybių. Ypač mėgdavau daryti iš duonos likučių šachmatų figūrėles ir lošimo kauliukus. Technologija buvo labai paprasta: vandenyje išmirkytą duoną pertrindavau per skudurą ir ji pavirsdavo klijais, kuriais ištepdavau rankas. Po kiek laiko, kai lipni masė šiek tiek apdžiūdavo, glitėsius sukočiodavau į gumulą, iš kurio ir darydavau figūrėles. Per parą jos sukietėdavo iki kaulo kietumo. Gamindavau ne tik žaidimų reikmenis, bet ir specialius muštukus, kurių pagalba kalbėdavausi Morzės abėcėle su kaimyninių kamerų kaliniais. Tokia kalbėjimosi technologija buvo labai pavojinga, nes barbenimą į sieną girdėdavo ir prižiūrėtojai.
  Ilgai netrukus buvau išgabentas į Lukiškių kalėjimą. Kamera ten buvo šiek tiek geresnė: grindys – cementinės su asfalto priemaišom, mediniai narai*, o svarbiausia kaimyninėse patalpose buvo moterų. Šnekučiuodavausi ir flirtuodavau su jom vėlgi Morzės abėcėlės pagalba. Netgi  šokius organizuodavau tokiu būdu. Galėdavau pažvelgti į savo simpatijas tik trumpo kalinių pasivaikščiojimo metu, vykdavusio aukštam aptvare. Menu, kaip širdis krūtinėje daužydavosi lyg mažas paukštelis, trokštantis ištrūktį iš nelaisvės gniaužtų, kai regėdavau vienos merginos plačią šiltą šypseną. Dalindavausi su ja savo mintimis ištisas naktis. Kalbėdavomės apie vaikystę, studijas, meilę…Netrukus mes vienas kitą karštai įsimylėjome. Geidėme artumo ir kentėjome, nes artima draugystė tuo metu buvo neįmanoma. Galėjom tik ilgėtis ir laukti, kol išeisim į išsvajotą laisvę. Man buvo nepakeliamai skaudu, kai ją nuteisė 10 – čiai metų ir išvežė į lagerius. Akys dažnai pritvindavo ašarų, bet aš neleidau sau verkti, nes žinojau, kad tai nieko nepakeis.
  Netrukus mano kančios išaugo dvigubai, nes per savo kvailą galvą pakliuvau į karcerio prieglobstį. Patekau ten dėl kalbėjimosi pro atvirą langą su gretimoje kameroje buvusiais kaliniais. Karcerio malonumus patyriau ne vienas – kartu su jaunuoliu pravarde „Juodasis angelas“. Su juo tupėdavom susiglaudę, stryksėdavom nuo vienos kojos ant kitos ir mojuodavome rankomis, kad nesustirtųme nuo nežmoniško šalčio. Septynias dienas šalau ir kankinausi beveik negaudamas maisto: prižiūrėtojai per visą parą pamesdavo tik 300 gramų šlapios duonos ir puslitrį vandens.
  Taigi, kalėjime buvo sunku egzistuoti. Su kaliniais buvo elgiamasi blogiau negu su gyvuliais. Šlykščiausia buvo tai, kad buvo taikoma žiauri kankinimo sistema: sekinantys naktiniai tardymai, rūbų atėmimas, nežmoniškas maisto kiekio apribojimas, kassavaitinis plaukų skutimas ir netgi prievartinis maitinimas žarnele tų, kurie paskelbdavo bado streiką.
  Taigi, taip prabėgo pusantrų mano velniškai sunkios jaunystės metų... 
_________________________________________________________

* - dviaukštės medinės lovos