Šuniškas Gyvenimas Sugeba Baigtis, O Pradėti?

Mikroskopinis judėjimas po žeme, kaip kiekvieną dieną nebuvo pajaučiamas.
Pirmadienį valgiau tiek daržovių, kad dabar imu nebegalvoti apie senatvę.
Susinervinęs ar tik truputi išgėręs bėgau tiesiai tikėdamasis atsitrenkti į vadinamųjų „namų“ sieną.
Turbūt tik aš vienas šiandien supratau, kad vienatvė – vertybė.
Gėriau balų vandenį.
Kelios keistai atrodančios panelytės man pasakojo apie Faunus, kai skendėjau apmastymuose.
Dabar nesuprantu, kodėl bėgdamas nejaučiau šalčio.
Helio balionėlis man grasino.
Bijau sraigių, paukščių, nupjautos žolės, rabarbarų uogienės ir vaistažolių.
Visagaliai žmonės, kaip ir vakar niekinamai mane nužiūrinėjo ir vaikė nuo parduotuvių.
Gyvenimas poryt sudegs.
Kažkam reikėtu pabūti manimi minutę, kad galėtu negalvodamas nušokti nuo skardžio, pabėgti.
Nuo akinančių šviesų vis dar peršti akis.
Myliu vaikus, kurie mane kalbina, kai einu pro jų įkalinimo įstaigas ir duoda šlykščius mamų pagamintus pietus.
Kada nors įgyvendinsiu savo svajonę ir iškeliausiu į Alabamą.
Pamiršau savo gimtąją kalbą.
Vaikystėje matytas saulėlydis, prieš užmiegant vis dar stovi prieš akis.
Nesupratingoji teta spyrė į veidą ir klykė ne savu balsu, bijojau.
Apvalgiau parko vaikus.
Penktadienį mane pertrenkė visureigis ir aš neišgyvenau.