Jeigu nori sužavėti atsistok į eilę.

[Jeigu nori sužavėti atsistok į eilę. Norinčių daug.]

Sužavėjai. Eilės nebereikia. Nei Tau, nei kam nors kitam. Tik jos to nesupranta. O Tu tai žinai. Tu jauti.

Gulėti šalia Tavęs ir gerti Tavo grožį. Gyventi Tavo širdimi. Jausti Tavo sapnus ir kartoti juos tūkstančius kartų mintyse.
[Nes man taip labiau patinka.]
Minkštučiai pūkeliai, galintys daug išsikovoti, ant mano pečių, pilvo, veido. Be galo švelnūs. Be galo laikini. Valandos, galinčios nugalėti viską. Galinčios nugalėti per daug.

[Valandos be jos, kurias jau galiu pasiimti sau. Tik sau.]

Įsikalbėta meilė, bet vis didėjanti. Sirpstanti. o Tavo?

Kartais tarp mūsų tvyro tokia tiršta įtampa, kad galima būtų ją pjaustyti peiliu, tačiau Tavo bučiniai viską išsklaido. Absoliučiai viską. Iki aušros.

["Tai, ką turi, nebūtinai turi būti tavo, tai kas su tavim, nebūtinai turi būti šalia, tai, kas skaudu, neturi būti liūdna, tai, kas pamiršta, neturi būti ištrinta, tai, kad ašarų nėra - nereiškia, kad širdis neplyšta".]

Ir tos melodijos tik žudo, plėšo į gabalus ramybę, nors pačios yra per skaudžiai ramios.
Nes man jau trūksta. Abiejų Savo Pasaulių.

["Tu pro tamsias blakstienas į mane pažvelki, kaip žvelgia žemėn spindulys iš debesų, ir pamatysi, kaip esi manęs išalkusi, ir kaip Tavęs aš pasiilgęs esu".]