Tiki jūsų budelio ranka nuspręs....Pabaiga.

-Einam, -Pasigirdo grubus balsas už nugaros,
-Kur bėgat, paukšteliai? Gal norit atostogų areštinėj? Su mielu noru!
Jis pakėlė mane nuo žemės. Užlaužė rankas. Apsipylęs ašaromis žvilgterėjau į merginą. Šunys buvo patraukti. Koja raudonavo nuo kraujo. Keli vyrai ją pakėlė ir nešte nunešė tolyn. Tolumoj girdėjau šauksmą:
-Paleiskit mane, asilai! Trauk savo šlykščiai rankas!
-Nesikandžiok, gražuole, o tai įmesim į upelį!
-Eik šikt! Pydaras! Gydyk galvą, po velniais!! -, išgirdau žodžius, kuriuos buvau jai kažkada buvau sakęs.
Niekas nebesiklausė ką ji sako.
Visuose namuose atsidarė langai. Žmonės uždegė žibintus ir smalsiai išėjau laukan. Maži pūstažandžiai vaikai stipriai prisiglaudė prie netiktų tėvų kojų. Šunys skalijo kaip pašėlę. O mus vedė į patį didžiausią pastatą visame miestelyje-Areštinę.
-Labos nakties!, - Nusijuokė vienas vyras ir meste numetė į kamerą.

Jam nuėjus Krista prabilo:

-Ar tu nesveikas??
-Ką?
-Ko, blyn nebėgai!
-Be tavęs? O taip, aš visada palieku savo draugus!
-Bet būtum pakvietęs ar mentus, ar dar ką!
-Taigi jie visvien nieko nematytų!
-O gal!
-O gal ne!
-Eik tu..
-Viskas, baigiam. Parodyk koją. Reikia aptvarstyt..
Buvau bemaunąs jos batą, kai ji skaudžiai trenkė per rankas ir sušnypštė:
-Neliesk!
-Koma...
-Širdies smūgis!
-Krista, aš tave myliu.
Ji sustingo. Akyse pasirodė ašaros. Balsas sušvelnėjo.
-Man skauda... Aš bijau...
-Žinau.... Bet reikia aptvarstyti. Pasitikėk prašau manimi.

Ji negrabiai paglostė mano ranką. Drebėdama linktelėjo. Numoviau dailiai juodą batelį. Balta kojinė buvo persisunkusi nuo kraujo, suplyšusi. Pabandžiau švelniai numauti. Mergina krūptelėjo ir prikando lūpą. Balta medžiaga prilipo prie žaizdos.. Nusivilkau marškinius ir suplėšiau gabaliukais.
-Kas nors gali atnešt vandens? Žmogus sužeistas!
Koridoriaus gale pasigirdo piktas murmesys. Kažkas iš kibiro pasėmė puodą vandens. Lėtais, nerūpestingais žingsneliais prie kameros priėjo storas vyras. Paniekinamai šypteldamas atidarė langelį ir tėškė puodą ant stalo. Pusė vandens ištiško.
-Kvailys-, sumurmėjau.
Sudrėkinau gabalėlį marškinių ir apvaliau -žaizdą. Tada kojinė atlipo. Krista suspaudė kumščius ir tyliai verkė kol ploviau koją. Aprišau.
-Viskas, -tariau ją apkabinęs.
-Ačiū.. Myliu.


Apšviesti menesienos kampe sedėjo du nebylūs šešėliai, susijungę į vieną. Du nebylūs šešėliai, laukiantys ryto. Vienas šešėlis drebėjo. „Viskas bus gerai“, tarė kitas.  O neilgai trukus ėmė kilti skaisti saulė...

Rytinė saulė šelmiškai šokinėjo ant berniuko skruostų. Tyliai kikendama užšoko ant nosies ir pasveikino pakšteldama i patį jos galiuką. Danis pasimuistė. Pramerkė akį ir nužvelgė patalpą. Plikos mūrinės sienos ir grindys. Plieninės, plačios durys su nedideliu langeliu viduryje. Aukštai, beveik prie pat lubų buvo ankštas langelis, „puoštas“ grotomis. Šalia jo ant žemės susisukusi į kamuoliuką miegojo Krista. Šypsojosi. Turbūt sapnavo gražų sapną. Purvini drabužiai ir niūri daboklė neįstengė užgošti jos šviesaus veido, rausvų skruostų, dviejų duobučių prie lūpų ilgų, gražių plaukų. Danis šyptelėjo. -keltis!, - riktelėjo kažkas už durų. Berniukas šoktelėjo ir priėjo prie langelio. Koridoriumi vaikščiojo vyras.
Stambus, plačiapetis žmogysta nurioglino per visą koridorių rėkaudamas
„keltis! „
. Sustojo prie durų ir išsitraukė raktą. Krista pramerkė akis. Saldus sapnas baigėsi ir teko grįžti į realybę.
-K.. kas vyksta?, - paklausė ji apsimiegojusiu balsu.
-Šš.. Mus turbūt išsives.
Durys prasivėrė. Pro jas įrioglino tas pats vyras.
-Kelkit užpakalius. Einam.
-Kur? -paklausė vaikinas.
-Neklausinėk tuščiai. Pamatysi. Einam! Jis grubiai pakėlė du, kaip plunksnelė lengvus vaikus ir stumtelėjo durų link. Šie pakluso.

  Krista ir aš išėjome į šviesą ir prisimerkėme kaip triušiai.. Rytinė saulė pliekste pliekstė į veidą. Sargybiniui, regis, tai buvo nė motais. Pagriebęs už pakarpos jis grubiai stumtelėjo Kristą į dešinę pusę.
    -Greičiau!
    Miestelio aikštėje nebuvo nė vieno žmogaus. Langinės uždarytos. Tolumoje kaukė šuo, sukabinti drabužiai plėvėsavo vėjyje, tyliai čirškė žvirblis. Nykuma.
      Už aikštės didingai stovėjo medinė, baltai dažyta bažnyčia. ant pačio viršaus saulėje spindėjo auksinis kryžius. Praėjome. Už jos, laukuose pūpsojo nedidelis, varganas namelis. Stogas kiaurias, pro langus švilpė vėjas. Kai kurios lentos iškritusios, pro plyšius žvelgė tamsa.
    Sargybinis AšAklasIrKurčiasIdiotas atsikrenkštė ir krumpliais pabaladojo į duris (ar bent į kažką, panašias į jas)
-Įeikit, -pasigirdo duslus balsas.
      Vyras atidarė girgždančias duris ir stumtelėjo mus į vidų. Apipelijusios sienos, stogas kaip kiaurasamtis. Ant žemės mėtėsi įvairiausi daiktai, nuo alkoholio butelių iki purvinų skudurų. Ant išklypusios kėdės sedėjo vyras. Veidas ne iš maloniųjų. Antakiai suraukti, veidas ilgokai neskustas, kambaryje tvyrojo dūmų, alkoholio ir šlapimo kvapas. Stengiausi nekvėpuoti.
      -Na, bernužėli, - ironiškai prakalbo vyras, - Štai, atvilkai savo užpakalį čia, ir sukėlei mieste sumaištį. Žmonės ėmė kalbėti, planus apie pabėgimą regzti. Juk žinai, kad dabar jie per tave mirs? Turėsiu visus paskersti kaip kokius paršus!, - jis trenkė kumščiu į stalą. Smilkiniai tvinkčiojo. Veidas paraudonavo iš pykčio. Negrabiai nuo žemės pagriebė butelį ir riaumodamas trenkė į sieną. Krista krūptelėjo ir prisispaudė prie manęs. Girdėjosi tramdoma rauda.
    Sargybinis AšAklasIrKurčiasIdiotas suniurzgė:
    -O ką su ta merga daryt?
    Budelis, dusdamas iš pykčio nužvelgė Kristą..
    -Nuvesk namo. Ji man dar reikalinga. Tegu paskiria jai namų areštą. Ir bausmę. Savaitę viešųjų darbų. Ir 30 kirčių. Išvesk ją. Paskui grįžk.

    AšAklasIrKurčiasIdiotas pagriebė už alkūnės merginą ir timptelėjo durų link. Ši dar labiau prisispaudė prie manęs. Minutę vyko tylios grumtynės, kol sargybinis niūriai sulojo:
      -Vilkis!
    Aš pažvelgiau į Kristos paraudusias akis.
      -Eik. Mes dar susitiksim.
    Jos skruostu nutekėjo ašara. Ji pabandė šyptelti. Linktelėjo.
    -Tikiuosi, kad bent tu tiki tuo, ką pasakei, -Ir įsisiurbė į lūpas.
  Ją išvedė pro duris. Likau tik aš ir Budelis.
      - kaip jausminga, - jis nusijuokė, - Negi tavo buka galva dar nesuprato, kad ji tik vaidina, ką? Ji daro viską, ką AŠ paliepiu. Ji buvo su tavim tik dėl to, kad AŠ norėjau. Ji bučiavo tave, nes AŠ to pageidavau. Ji sakė kad myli tave, nes toks buvo MANO paliepimas. Įsikalk į galvą-tu jai nereikalingas!
  Jis atsitojo ir lėtai apėjo stalą, mėgaudamasis mano skausmu. Spoksojau į vieną tašką. Širdyje virė kraujas.
Ne. Juk taip negali būti? Aišku negali. Juk ji man nemeluotų? Ne. O vis dėl to? Aš juk jos nepažįstu. Ji tik bandė mane suvilioti? Bet tada neprašytų bėgti kartu. O gal? Ne, ne, ji nemelavo. Jos bučinys juk nebūtų buvęs toks tikras, jei ji manęs nemyėtų?  Žinoma, kad ne. Staiga įgavau pasitikėjimo savimi.

-Ne.
-ką?, - Jis įsispitrijo man į akis.
-Ji man nemelavo, - gręžiau jo veizolus savaisiai.
-Tu, niekingas snargly! Kam tu reikalingas? Kuo manaisi esąs?
Tylėjau.
-Kalbėk, kvailas berniūkšti!
Tylėjau.
    Jis griebė mane už pakarpos, užlaužė ranką. Trenkė galvą į stalą.
-Pasakyk, žemės šiukšle.
Akys pritvinko skausmo ir pykčio ašarų. Ranka degė. Suniurnėjau.
-Garsiau negali?
-Ne tavo sumautas reikalas, tu šlykštus mėšlo gabale!!
Jis atleido ranką. Atsuko mane priešais save.
-Žiūrėk, ką kalbi, snargly. Bet vis dėl to, rytoj tu mirsi, - jis paniekinamai šyptelėjo, - tavo galva gražiai nusiridens į krepšį. Paskui ją pasikabinsiu ant sienos ir kasdieną spjaudysiu į tavo snukį.
Jis nebaigė kalbėti, kai pro duris įžengė sargybinis.
-Jau paimt?
-Palauk, -budelis vėl įsismeigė man į akis, - Tu, kūdikėli, dabar saldžiai praleisi naktelę vienutėje. Gal įstengsi prisiminti, ką gero nuveikei per savo niekingą gyvenimą.
-Pasprink, -tariau ir spjoviau jam į šlykštų snukį..
Vyras atžagaria ranka nusivalė skruostą ir nustūmė mane durų link.
-Išvesk
  *********
Buvo gražus vasaros rytas. Žolė žaliavo kaip niekad, dideli aukšti medžiai lengvai siūbavo nuo menko vėjelio. Ryškiai švietė saulė, darėsi karšta. Tokia diena tiktų pasivaikščiojimams parke, maudymuisi ežere, ledų valgymui, arba važinėjimuisi riedučiais. Dėje.
 
    Prie miesto aikštės  būriavosi žmonės. Ant nedidelės pakylos stovėjo didelis, platus kelmas. Prie jo miesto budelis tyliai galandė kirvį ir niūniavo linksmą melodiją. Taip, jam šis darbas patinka. Tik, gaila, ne kasdien tenka nuridenti kokią galvą. Jis atsiduso. Kur tas vaikis su sargyba. Tuoj dešimta. Jis suraukė antakius.

  Aš, Danis, sedėjau blankioje vienutės tamsoje.

Neverkiau.
Ašarų neliko.
Negalvojau.
Visos mintys dingo.
Nesvajoju.
Kam gi tos svajonės?
Kris, suduš, kaip krištolo delionė.

Spoksojau į vieną tašką. Į mažą, oranžinį akmenėlį. Turbūt jis rašo. Prisislinkau ir pajiemiau jį į rankas. Perbraukiau per sieną. Rašo. Ilgai negalvojau. Priliečiau prie sienos.
     
     
          MYLINČIAM

pirmas žodis.

          NĖRA

Akmenukas tuoj baigsis.
 
          NIEKO

Per koridorių nuaidėjo skubūs dviejų žmonių žingsniai. Ilgai nelaukę jie pripuolė prie durų. Skimbtelėjo raktas.

        S...

-Ei tu, einam!

        SU...

-Gal tu kurčias?, - sargybinis norėjo griebti už rankos. Išsisukau.

        SUN...

Dabar pripupuolė abu.

      SUNKAUS.

Pergalingai nužvelgiau sargybinius.

-MYLINČIAM NĖRA NIEKO SUNKAUS!, - pasakiau aš.

Vienas iš sargybinių pasikasė galvą.

-Jis turbūt išprotėjo, -šnipštelėjo kitas.
-Nesvarbu. Ei tu, einam į tavo paskutinę kelionę, - jis beveik švelniai pakėlė mane nuo žemės ir stumtelėjo prie durų.

   
  Ilgas koridorius. Dejuojančios durys, už jų-dejuojantys žmonės. Ilgas gyvenimo koridorius. Sunkios, plieninės durys. Šviesa. Mane pasitinka akys. Daug akių. Žmonės būriuodamiesi aikčioja ir šnabždasi. Einu tyliai, bet iškėlęs galvą. Jau nieko nebebijau.

    Mažais mediniais laipteliai pakylu ant pakilos. Budelis linksmai išsišiepia ir parklupdo mane. Prispaudžia galvą prie kieto medžio.
     
    Ašarotomis akimis žiūriu į minią. Ši, žvelgdama į mane ūmai nuščiūva. Budelis pakelia į viršų kirvį. Spindintys ašmenys apakina. Jis užsimoja. Užsimerkiu.

  -STOP!

Susinervinęs Budelis atleidžia kirvį. „Antras kartas per šią savaitę“ piktai sumurma jis. Pakeliu galvą ir dairausi. Kas?

    Minia prasiskiria. Nustebę  kaimiečiai šnibždasi. Pro minią plaukia senstelėjęs, barzdotas žmogus, vedamas Kristos. Jis ilgai nelaukęs užlipa ant pakylos. Duoda man ranką. Sutrinku. Bet vis dėl to savo drebančia ranka sugriebiu jo ir pakylu. Jis įdėmiai pasižiūri man į akis. Paskui šypteli, atsisuka į minią. Ir prabyla.

-Mieli mano miestelio žmonės! Su jumis kalba šios gyvenvietės įkūrėjas, valdovas ir įstatymų steigėjas. Ilgą laiką jūs manęs nematėte. Tiesą pasakius, ir neturėjote pamatyti. Atėjau čia, norėdamas pakalbėti apie šį berniuką. Danis, taip?

Linkteliu.

-Puiku. Atsimenate, kiek žmonių mirė ant šios pakylos? Dešimtys. Dešimtys žmonių mirė, kad neišpasakotų to, ką aš ilgus metus planavau ir kūriau. Kad tie, kurie gyvena kitokiame pasaulyje neatvyktų čia, ir nesugriautų tobulo gyvenimo. Tobulo? Aš taip maniau..

Jo balsas mažumėlę sudreba.

- Anksčiau vadinau tai tobulu gyvenimu. Dabar supratau. Šis berniukas man parodė, koks niekingas čia yra gyvenimas. Be jausmų, brangieji! Monotoniškas, kaimiškas gyvenimas, be krislelio laimės, meilės, be truputėlio jausmų. Viskas čia pastatyta logika ir mokslu. Bet pamiršau svarbiausia. Pripažįstu savo kaltę. Atsiprašau.
   
    Ši mergaitė, Krista. Vakar ji mane surado. Pilnomis ašarų akimis, brangieji, ji man išpasakojo tai, ko nepasakojo Budelis ir kiti man pavaldūs asmenys. Pirmą kartą po penkiolikos metų išklausiau kitų žmonių, brangieji. Tai buvo dar viena mano klaida. Tad, brangieji, skelbiu:

Jis atsikrenkštė.

-Nuo šiol jūs gyvensite laisvesnį gyvenimą. Galėsite švęsti, gyventi su kuo norite, o ne su tais, kurie jums paskirti. Galėsite laisvai reikšti jausmus. Už tai nebebus baudžiama. Taip pat galėsite bendrauti su manimi, klausti tai, kas jus domina, prašyti pakalbos. Stengsiuosi atsakyti visiems.

Žmonės ėmė ploti ir klykti iš laimės. Į orą skrido kepurės, batai, prijuostės.
Krista prislinko prie manęs ir apkabino.

-Sakiau, kad pasimatysim, -šyptelėjau.
-O kam reikia dėkoti?, - ji sukikeno ir dar labiau prie manęs prisiglaudė.
   
Miestelio valdovas priėjo prie manęs ir tyliai pasakė:

-Tau berniuk, turiu kitokią dovaną. Ateik vakare pas mane. Aš nuo šiol gyvensiu rotušėje.

Jis paspaudė man ranką, nusilenkė miniai, nulipo nuo pakylos ir ilgai netrukus dingo tarp žmonių.

Saulė spėjusi pasiekti horizontą, švelniai šildė skruostus. 

    Su Krista ir Kunigunda pavakarieniavome verandoje. Pastaroji vis šokinėjo į virtuvę paimti šio bei to ir tarškėjo nesustodama:

-Oi, kad jūs būtumėt matę! Pasirodo, kaimo melžėja Vytė susidraugavo su Klebono sūnumi! Oi, oi, kad būtūmėt matę...

Krista taip pat šypsojosi ir pylėsi sirupą ant blynų.

-Gyvenimas vis dėl to gražus, -pasakė ji, - Toks šiltas vakaras! Kaimo vaizdai, saulė, nupjautos žolės kvapas... Uodai tai pat gerai! Malonu kasytis, - sukikeno ji pasitrynusi ranką.


O aš tylėjau. Mintyse vis sukosi žodžiai:
„Tau berniuk, turiu kitokią dovaną. Ateik vakare pas mane. „

Aš manau, kad žinau, ką jis turi omenyje. Bet ar dėl to maudžia širdį?

Atsistojau:

-Gerai, man jau reikia eiti.

-Aš su tavimi, - Tarė Krista.

-Ne, -šyptelėjau, - Aš noriu vienas. Gerai?

Ji mažumėlę sutriko.

-Na... Gerai.. O aš suplausiu indus ir paruošiu tau vonią, gerai?

Linktelėjai. Pasiilgau to rūpestingumo...

Padėkojau Kunigundai ir lėtai nulipau laipteliais. Neskubėdamas pasukau už kampo. Nenorėjau išduoti, kad man tai labai svarbu. Vos pasukęs atsidusau ir puoliau bėgti kaip pakvaišęs. Netrukus buvau vietoje.

Rotušės durys buvo praviros. Pabeldžiau į staktą. Niekas neatsiliepė.

-Ar čia yra kas nors?

Antrame aukšte, prie varpinės pasigirdo balsas.

-Ar tai tu, Dani? Lipk į viršų.

Laiptai baisiai girgždėjo. Užlipęs jais patekau į jaukų kambarį. Priešais spragsėjo židinys. „Kam vasarą židinys? „ Pagalvojau.

-Man dažnai šalta. Visgi nebejaunas esu, - pasigirdo balsas už didelės knygų lentyns.

Nustebau. Ar jis skaito mintis?

-Turiu tokia galią, bet ją retai naudoju, - Sukikeno balsas už lentynos, -arbatos?

-Ne ačiū. tariau nustebęs. Geriau dabar negalvoti..

Pagaliau pasirodė ir pats valdovas su arbatos puodeliu.


-Nesijaudink, čia man, che che. Sėsk, mielasis.

Klestelėjau ant dulkėto, tamsiai raudonos spalvos fotelio ir klausiamai pažvelgiau į senąjį žmogų.

-Turbūt ilgai klausei savęs, kokią aš tau dovanėlę paruošiau, ar ne? Nesijaudink, televizoriaus negausi, che che, - jis užsikosėjo, - dabar įdėmiai klausykis, mielasis. Aš nesu paprastas žmogus, mielasis. Aš moku skaityti žmonių mintis, moku kilnoti daiktus. Jei labai norėčiau, galėčiau visą šį miestą paversti pelenų krūva. Galėčiau užleisti audrą, baisią audrą, žinoma, jei būčiau pilnas blogio ir keršto, - jis  šyptelėjo.

Nelabai supratau, apie ką jis kalba.

-Ką norite tuo pasakyti?

-Palauk dar nebaigiau. Tai vat, mielasis. Dar aš moku pažvelgti į žmogaus sielą, sužinoti jo slapčiausius norus. Dėje, ne visus galiu juos išpildyti, - jis gurkštelėjo arbatos. Tai vat mielasis. Šiandien ryte, ant pakylos pamžvelgiau į tavo sielą. Jame nemažai skausmo, bet blogio tik nedidelis trupinėlis. O žinai, kas labiausiai pulsavo tavyje?

Papurčiau galvą.

-Laisvė, mielasis. Tavo širdis buvo sklidina laisvės ilgesio. Supratau, kad ir atskyręs tave nuo pasaulio neatimsiu laisvės ilgesio, ir tu galiausiai palūši. O kadangi tu išgelbėjai mane, mielasis, pakeitei mano suvokimą, noriu dovanoti tau.. Laisvę. Tu laivas, mielasis, šyptelėjo jis. Ir niekas tau jos  neatims.

Aš sutrikau.

-Jūs rimtai?

-Visiškai, mielasis. Išeiti turėsi rytoj ryte, kad nieks nepastebėtų.

Linktelėjau galvą. Bet širdyje vis dar maudė.

-Gaila, mielasis, bet tu negalėsi niekam apie tai sakyti. Turėsi paprasčiausiai išnykti kaip dūmas. Duodu tau pagalvoti iki penktos valandos. Gerai?

Linktelėjau galvą. Padėkojau. Atsistojau nuo fotelio ir pasukau durų link. Jos prasivėrė.

-Sėkmės, mielasis.

Išėjau į vakaro prieblandą. Iš akių pylėsi ašaros. Laisvė! Toks geras žodis. Laisvė... Bet kaip Krista? Kaip vienintelis artimas žmogus šioj žemėj? Ar jis brangesnis už laisvę? Ar viską metus palikti šį miestą, ar likti? Galvoje sukosi milijonai minčių.
  Saulė jau vėliai nusileido. Miesto aikštėję nebuvo nė vienos žmogaus. Aš, tylus šešelis  sedėjau ant Bažnyčios laiptų ir koja braižiau žemę. Žvelgiau į vieną tašką ir galvojau. O akyse vėl kaupėsi ašaros.
  VISKAS. Baik žliumbt kaip pana! Reikia eiti namo. Krista laukia. Tingiai pakilau. Pramankštinau sužeistąją koją. Nusivaliau ašaras. Ir bėgte nulėkiau per aikštę.

  Krista sedėjo verandoje. Tamsoje matėsi tik jos akys. Niūrios akys.

-Labas..., -tariau.

-Kur taip ilgai buvai?

-Juk žinai kur...

-Atšalo vanduo vonioje.

-Na niekis, išsimaudysiu ir šaltame vandenyje, -šyptelėjau.

-Na, tiek to, einam, - ji atidarė duris, pro kurias švystelėjo žibalinių lempų šviesos, - Valgysi?


Išsimaudęs ir panaktipiečiavę užlipau laiptais į miegamajį. Jis toks pats, kokį ir buvau palikęs. Tik švarus, sutvarkytas, ant stalelio kvepėjo lauko gėlęs, o pro atdarą langą girdėjosi naktiniai garsai. Apkabinau Kristą.

-Labanakt... -Sušnabždėjau.

-Labanakt, saldžių sapnų, - ji pakštelėjo man į skruostą ir nusišypsojusi nuėjo į savo kambarį.

„Abejoju, kad šią naktį kažką sapnuosiu“, pasakiau tyliai, „ši naktis skirta apsisprendimui


Jau buvo gerokai po pusryčių. Krista, miegojusi ilgiau, nei įprastai, pramerkė akis.

-Kiek valandų..? Velniava..., -Sušnabždėjo ji, pažvelgusi į laikrodį, - Kodėl po galais, Danis manęs nepažadino?

Ji atsiklojo antklodę ir pasirąžė. Kojomis lietė šiurkščias, medines grindis, kurios buvo nušveistos iki baltumo.

-Dani! Kodėl nepažądinai?

Tyla.

-Kur jis pasidėjo?, -suniurzgėjo ji.

Pravėrusi duris nužvelgė tuščią koridorių. Širdis ėmė nerimąstingai plakti.

Ji kaip viesulas nulekė prie Danio durų ir tris kartus garsiai pabeldė. Tyla. Mergina su trenksmu atidarė duris. Kambaryje nėra. Atidarė spintą. Rūbai dingę.

Krista Atsisėdo ant žemės. Skruostu nutekėjo ašara.

Ji prisiminė žodžius: „Tau berniuk, turiu kitokią dovaną. „

Jis išėjo? Mergina tyliai sukūkčiojo. Ne, jis negalėjo... Aišku negalėjo! Jis ne toks šiknius! Ji trenkė kumščiu į grindis.

„Jei jis išėjo“, pagalvojo ji, „Jei jis išėjo, aš jį  susirasiu ir Dievaži, sulaužysiu nosį“

Ji pakilo nuo grindų.

-Mama! Maam!, -ji ėmė šaukti bildėdama laiptais, - Maama, nematei Danio?

Kunigunda pasisuko nuo viryklės:

-O jis ne miegamąjame?, -nusistebėjo.

-Ne... Jis išėjo! Tas žąsinas išėjo!

Ji puolė pro duris į lauką.

Žmonės nustebę spoksojo į ją. O ši nuo ašarų paplūdusiomis akimis puolė bėgti link rotušės. Turguje buvo pilna žmonių. Krista, užkliudydama vežimus su kiaulėmis, moteris su krepšiais, mažus vaikus su žirniais saujose lėkė į tikslą. Ji butinai turi pakalbėti su tuo. Kuris iš jos atėmė tą šiknių. Tą šiknių, kuris išėjo.

pribėgusi prie rotušės mergina patraukė sunkias duris. Užrakinta. Užrakinta!

-Tu, senas baily! Nešk savo subinę čia, nes jei neišeisi, kitą kartą iš tavęs padarysiu sumuštinį! Ar girdi!

-Krista...

-Tu ožy, ar girdi??

-Krista!

Ji ėmė blaškytis nuo vieno rotušės galo iki kito. Pagriebusi akmenį ruošėsi sviesti į langą. Dabar jis pamatys..

-KRISTA!

-Ką??

Ji atsisuko pažiūrėti, kas čia kniaukia jai į ausį. Jei snukis bus šlykštus, gaus iš akmens į kaktą!

Staiga pro ašaras ji pamatė jį. Stovėjo paraudęs, išbrinkusiomis akimis, rankoje laikydamas lagaminą. Rūbai atrodė prastai, marškinius bent penkiose vietose reikėjo lopyti. Iš kelnių buvo belikę skarmalėliai, o batai? Jis buvo be jų.

-Tu kvaily!, - Ji tik tai sugebėjo pasakyti, ir metusi akmenį po kojomis suspaudė berniuką kaip kirminą. Sodriai įsisiurbė į lūpas kaip siurbelė ir netyčia kaukštelėjo dantimis.

-Tu kvaily.., - Meiliai sušnibždėjo ji.

Danis plėšte nuplešė merginą nuo savęs ir pažvelgė jai į akis.

-Tu, kvailele, galvojai, kad paliksiu tave?, - Jis šyptelėjo, - Taip lengvai manimi neatsikratysi.

Krista sukikeno:

-Gerai, šiaip tai nuo manęs visi bėga.

-Eime namo? Dar nevalgiau pusryčių.

-Puiku, aš irgi nevalgiau, žinai, verkdama ir bėgdama su naktiniais per miestą nelabai turėjau laiko, - ji nusikvatojo.

-Tikiuosi, kad valdovas negirdėjo, kaip tu šaukdama po jo langais išvadinai jį ožiu, - berniukas nusijuokė ir pagriebęs merginą už rankos vedėsi namo.

-Tikiuosi ne, nes turėsiu  parodyt, kaip iš žmogaus daromas sumuštinis, o man nelabai sekasi...

Vaikų balsai jau tolo. Vaikų? Vaikų, kurie galėjo vadintis mažaisiais suaugėliais. Vaikų, kurie galėjo vadintis asmenybėmis. Nemažai matę, daug patyrę jie sugebėjo iškęsti tai, ką suruošė likimas. Aš autorė, leidau sau žaisti dviejų žmonių likimais. O kas bus toliau, leidau nutylėti. Čia galite duoti valią savo fantazijoms.

Vaikų balsai jau tolo. Prasidėjo nuostabi rugpjūčio diena.