Pirmadienis

Diena kaip ir visos kitos. Atrodytų, pirmadienis niekuo neišsiskirtų  iš kitų savaitės dienų, jei ne tai, jog kaip tik šiandien galėsiu ilgai sėdėti „antruose namuose“. Man labai sunku. Sunku dėl aplinkinių nesupratingumo, veidmainiškumo, nenuoširdumo ir galiausiai nuo visuotinės paniekos kitokioms asmenybėms. Bet skaudžiausia, kad nesuvokiu gyvenimo prasmės... Gyvenu savo mažame įskaudintame, absurdiškame, melancholiškame ir bohemiškame pasaulyje, kuriame mane viskas vienu metu ir žeidžia, ir pasiutusiai žavi. Mane žudo viduje esantys jausmai, kurie grumiasi tarpusavyje nerasdami sau tinkamos padėties. Grumiasi liūdesys ir beprotiškas noras gyventi. Kartais liūdna, nors venas pjaukis. Lyja. Matyt iš proto išsikrausčiau ne tik aš, bet ir visas pasaulis. O užsispyrusios ašaros atsisako riedėti. Gaila... Skauda. Kita pusė, kuri grumiasi, trokšta paimti drugelio kraujuotus sparnus, padėti jam pakilt į beribius laukus, nunešt... nunešt jo likimą tolyn...