„Klaidinga neapykanta“ I dalis

-  Dar kartą sakau ne! Man nereikalinga jokia pagalbos ir man nereikalingas gailestis. Kad ir kaip jus gerbiu ir myliu, bet dabar prašau palikite mane vieną.
-  Gerai mieloji, aš tave suprantu, dabar kalbi ne tu, o neviltis ir liūdesys. Tu pailsėk, nusiramink ir apie viską pamastyk.
Džeidė pakėlė galvą. Jos akys buvo apsiblausę ir pavargę nuo ašarų.
-  Gerai, aš būtinai pagalvosiu, bet supraskite mane, aš tikrai nenoriu nieko imtis. Na parasčiausiai ne dabar. Dar ne dabar, - ji kalbėjo jausmingai, o ašaros riedėjo degindamos skruostus. – man reikia susivokti savyje. Po Roberto išdavystės, paskui mirties....
- Mieloji, - pagyvenęs vyriškis suprantamai nusišypsoji, palingavo galvą ir priėjęs prie Džeidės tėviškai apkabino ją. – ką aš, ne ką mes visi be tavęs darytumėm. O dabar aš einu, o tu apie nieką negalvok ir pailsėk, pamiegok ir pamatysi, kad ne viskas taip blogai, kaip tau atrodo. Juk tu dabar laisva moteris, tau nieko netrūksta, tu privalai pradėti naują gyvenimą.
Mergina vos vos šyptelėjo žiūrėdama į poną Hofmaną. Jis visada buvo labai rūpestingas, atidus ir geras Džeidei. Jie su jos tėvu buvo seni dar mokyklos laikų draugai. Paskui, kai berniukai suaugo ir tapo vedę vyrai, tęsė bendravimą šeimomis. Džina, Džeidės mama, su Miranda Hofman tapo geriausios draugės. Mirus Džeidės tėvams Piteris ir Miranda Hofmanai atstojo jai tėvus. Jie rūpinosi mergina, padėdavo kai būdavo sunku, džiaugdavosi, kai jai sekdavosi. Staigi Mirandos liga ir mirtis Džeidei buvo tolygi jos motinos mirčiai antrą kartą. Džeidė Berns buvo dėkinga Hofmanams už paramą, meilę ir šilumą. Jų sūnus Maiklas buvo jai kaip brolis. Jie buvo vienmečiai, todėl vaikystėje kartu žaisdavo, pešdavos, bet visada vienas už kitą stodavo mūru. Vėliau, kai Džeidė ištekėjo už Roberto, jų keliai išsiskyrė. Roberto pagalba, nutrūko ryšys su žmonėmis, kurie ją mylėjo, nes jis visada tvirtino, kad dabar ji turi jį savo vyra ir visa kitą jos turėtų nedominti. Jis sakydavo, kad dabar jo pareiga ja rūpintis.
- Aš nusiraminsiu. Jūs teisus, man reikia pradėti viską iš naujo. Dabar kai to niekšo Roberto nėra aš tapau laisva. Bet ką man su ta laisve daryti? Aš nieko nemoku. 
- Na jeigu tik tokios problemos, - nusišypsojo Hofmanas. – mes tau padėsime. Kaip ir sakiau, pailsėk, o ryt apie tai pasikalbėsime. Maiklas ryte atvažiuos tavęs pasiimti ir atveš pas mane į darbą. - Džeidei buvo gera, kad po žmogaus, kuriuo ji aklai tikėjo išdavystės, ji buvo ne viena.
- Ačiū jums, - pabučiavo ji senuką. – Jei ne jūs, tai nežinau kas su manimi būtų.
- Man malonu tau padėti, tu man kaip dukra.
Jis atsisitojo ir nuėjo link durų. Dar kartą atsisuko:
- Pailsėk, o ryt pakalbėsim. Iki ryt.
- Iki.
Džeidė liko viena savo mažame namelyje. O ji galėjo gyventi visai kitokį gyvenimą. Merginos tėvai buvo pakankamai turtingi žmonės ir paliko nemenką kapitalą, bet ji nelietė savo palikimo. Ji norėjo gyventi savo gyvenimą, būti paprasta moteris ir viską pasiekti pati. Robertas jai dažnai tvirtindavo, kad ji nieko nesugebanti, bet jos ego nebuvo palaužtas. Džeidė tikėjo, kad ji stipri ir gali paimti gyvenimą į savo rankas. Žinoma ji kas mėnesį gaudavo taip vadinamą išlaikymą. To pareikalavo ir viską sutvarkė jos globėjas Hofmanas. Jis rūpinosi jos pinigų investavimu ir jau dabar Džeidė buvo labai turtinga moteris, kurios nekankino pinigų karštinė.
Ji gyveno mažame gražiame miestelyje. Jai patikdavo sėdėti lauko terasoje, gerti kavą ir matyti kaip verda to miestelio gyvenimas. Žmonės čia buvo malonūs. Ji po truputį pradėjo atgauti jėgas po  likimo iškrėsto žiauraus pokšto. Tuo labiau, kad šiame miestelyje gyveno jos senoji geroji auklė Doroti, kuri dabar tapo jos namų ekonomė ir didžiausia pagalbininkė. Ją supo žmonės kurie ją tikrai mylėjo ir kurios ji mylėjo. Ji galutinai nusiramo ir užmigo.

Pasigirdo beldimas į duris. Džeidė pramerkė akis. Saulė buvo aukštai, vadinasi jau rytas. Beldimas netilo. Užsimetusi chalatą, ji nulipo į apačią atidaryti durų. Už durų stovėjo Maiklas Hofmanas su dideliu pliušiniu meškinu.
-  Pamčiau jį vitrinoje, jis buvo labai nusiminęs ir vienišas. – Plačiai šypsojosi Maiklas. - Jis prašė, kad jį paimčiau. Pamaniau, kad pas tave atsirastų vietos naujam gyventojui. Manęs tu juk nepriimi.
- Užeik, juokdarį tu. – nusišypsojo ji.
Jis padavė jai žaislą, pabučiavo ir užėjo.
- Tėvas sakė tave paimnti ir užvežti pas jį į biurą. Taip kad renkis ir eime.
- Tu ka juokauji? – Išsigando Džeidė.
- Ne aš visai rimtai.
- Aš negaliu, - užsikirto ji, - aš, man taip per greitai.
- Aš, man – juokėsi jis, - ruoškis greičiau. Pradėsim tavo gyvenimo naują etapą. Aš tavimi pasirūpinsiu.

- Beje mes šiandien užkviesti vakarienei. – Pradėjo Maiklas, kai jie jau važiavo Piterio ofiso link.
- Apie tai negali būti nei kalbos – piktai nukirto Džeidė.
- Kas čia tokio? Juk valgyti tau reikia. Tai koks skirtumas kur ir su kuo?
- Pasakiau ne ir baigta kalba
- Na kaip tu nori. Bet tėvas labai nusivils, - metė savo kozirį Maiklas. Jis žinojo kad ji negalės jam atsakyti.
Ji tylėjo ir nieko neatsakė. Likusią kelio dalį jie tylėjo.
Privažiavus prie ofiso Maiklas sustojo:
- Manau toliau tu norėsi eiti viena?
- Taip, ačiū kad pavežei.
- Kai galvosi grįžinėti pasuk, parvešiu.
- Ne ačiū parvažiuosi taksi.
- Kaip nori, bet gali pasukti, tikrai mielai parveščiau ir užmokesčio neimčiau, na nebent pavaišintum kava.
- Būtinai pavaišinsiu, bet kitą kartą. Iki.
Piteriui Hofmanui priklausė kino kompanija. Žmonės jį laikė geru, bet tvirto harakterio bosu. Jis turėjo nepaprastą įžvalgumą. Jam sekėsi surinkti stiprų kolektyvą. Jis nebijojo pasakyti, kad jam nepatinka darbuotojo atliktas darbas ir kad viskas turi būti perdaryta. Nors nueidavo mėnesio ar kelių mėnesių darbas šuniui ant uodegos. Bet jis nevengdavo pagirti ir paskatinti žmonių už puikiai atliktus darbus. Daugelis žmonių norėjo su juo dirbti, bet ne su visais norėjo dirbti jis.
Džeidė liftu pasikėlė į viršų. Prie Piterio Hofmano durų sėdinti sekretorė paklasusė jos pavardės ir pasakė, kad jis jos laukia. Ji pravėrė duris į dėdės kabinetą:
- Sveiki dėde Piteri.
- Sveika, brangioji, štai ir tu. Sėsk. Gersi ko nors? Kavos, arbatos, vandens ar sulčių?
- Kavos.
Jis paskambino savo sekretoriai ir paprašė atnešti dvi kavas su pienu.
- Tai va, Džeide, eisiu iš karto prie reikalo -  turiu tau darbo pasiūlymą. Kaip žinai Maiklas mūsų kompanijoje prodiuseris, o tu galėsi dirbti su juo. Būsi jo asistentė. Ar sutinki?
- Na žinote aš visada žinoju, kad jūs tiesus žmogus, bet kad ir toks greitas...
- Nėra ką čia ilgai mastyti, aš žinau kad tu susitvarkysi su darbu, o ir Maiklas bus šalia. Taip kad pirmai pradžiai – pats tas. O vėliau matysim.
Pasigirdo tylys beldimas į duris.
- Užeik Linda.
Sekretorė pateikė kavą ir iškarto pasišalino. Tada Piteris tęsė:
- Ar sutinki?
- Nė nežinau ką pasakyti.
- O tu nieko ir nesakyk, tik paprasčiausiai sutik.
- Aš sutinku, bet, - ji susimąstė, nes nesiryžo kalbėti toliau, - bet ar galima būtų padaryti, kad žmonės su kuriais aš dirbsiu nežinotų kas mus su jumis ir Maiklu sieja.
Piteris suraukė antakius:
- Suprantu, - šyptelėjo jis. - Tu nenori, viešumos. Manau, kad tai pilnai suprantamas noras.
- Ačiū už supratimą. Aš noriu, kad žmonės į mane žiūrėtų, kai į Džeidę Berns, o ne kaip į turinčią reikalingų ryšių poniutę. Jau pavargau nuo to melo, nuo tų netikrų draugų. Kai tu jiems praveri širdį, o jie tau prišika į ją. – Jos akyse pasirodė neapykantos žiežirbos.
- Aš perspėsiu Maiklą ir sugalvosiu kaip mums bendrauti nesukeliant įvairių kalbų. – Supratingai palingavo galvą Hofmanas.  – O dabar prie linksmesnių reikalų. Mes esame paklviesti vakarienės pas Metą Lainą. Jis baigia filmuotis juostoje „Savas vaikinas“ ir ta proga ruošia kviestinę vakarienę. Mes esame pakveisti.
- Jūs gal ir esate, bet ne aš.
- Na tu komandos narė, vadinasi ir tu, - šyptelėjo Piteris. – Atsisakymo nepriimu. Beje bus proga susipažinti su darbu įrankiais iš arti. – Skardžiai nusijuokė jis.
Džeidė liūdnai šyptelėjo ir tarė:
- Jeigu jūs manote, kad man ten reikia eiti, tai aš eisiu, bet žinokite, kad tik dėl jūsų. Nenoriu ir nemėgstu panašių vakarėlių. Man geriau pasėdėti namie su knyga rankoje.
- Su knyga pasėdėti tu dar spėsi senatvėje, o dabar laikas gyventi. Ir žinok, kad ne visi žmonės šiam pasaulyje yra tamsūs nevidonai.
- Aš taip nemanau, juk jūs ne toks, - ji atsistojo apėjo aplink stalą, apkabino ir pabučiavo Hofmaną į skruostą. – Ir Maiklas, ir Doroti. Jūs mano šeima.
Jis patenkintas nusišypsojo:
- Tu žinai, kaip suvirpinti senuko širdį, už tai aš tave ir myliu.
Taip ji tai žinojo. Akyse vėl pradėjo kauptis ašaros. Tai pamatęs Hofmanas stipriau apkabino ir priglaudė prie krūtinės.
- Na jau, na jau nepradėk vėl graudintis, – tyliai paradėjo jis, - nes ir aš tuoj apsiašarosiu.
- Nepradėsiu, Robertas nevertas, kad pagalvodama apie jį pradėčiau raudoti, - kalbėjo ji ramiai, bet balsas skambėjo kovingai, gal net kiek piktokai. – Nevertas nei vienas vyras pasaulyje mano ašarų. Aš daugiau nebūsiu ta kvailė kuri taip kvailai įsimyli.
- Kad ir ką manyčiau apie Robertą, manu, kad gyvenimas be meilės tai ne gyvenimas. I r patikėk manimi, seniu, aš žinau ką kalbu. Todėl aš tau linkiu kuo greičiau surasti tą tikrąją meilę ir būti laimingai. O laiminga būti tu esi tikrai verta.


Vakare apie septintą prie jos namų sustojo Maiklo automobilis. Maiklas stovėjo prie durų apsitaisęs nuostabiu kostiumu, kuris buvo siūtas būtent jam. Ji prieš jį atrodė kaip pelenė. Džeidė buvo apsirengusi juodą lengvą kostiumėlį. Plaukus sukėlusi į viršų. Makiažas nebuvo vakarinis, ji buvo pasidariusi akių pravedimus, pasidažiusi akis ir lūpas.
- Tu būsi vakaro suptilybe, - nusistebėjo jis.
- Ar kas nors ne taip? – sutriko Džeidė
- Ne, viskas būtent taip, kaip ir turėtų būti. Tu atrodai nuostabiai.
- Tik nereikia perdėti, aš puikiai žinau, kad neesu mis tobulybė.
Ji nebuvo iš tų moterų į kurias žiūrint vyrams atvipdavo žandikaulis. Ji buvo paprasta eilinė moteris, kuri negali pasigirti, nei ideale figūra, nei kažkokias įpatingais talentais. Plaukai buvo silpnoki, vidutinio ilgumo, reikalaujantys skubaus stilisto įsikišimo. Darbo jis turėtų į valias. Bet akys nuostabiai žalios, žvelgdamas į jas galytum paskęsti gamtos prieglobstyje. Prie kostiumėlio ji segėjo žalius auskarus ir pakabuką, kurie dar labiau pagilino jos akių spalvą.
Maiklas atkišo jai savo parankę:
- Ir vis tik tu tikrai nuostabi, tai ne taip kaip jos jaunos mergičkos kurios tiek ir neriasi iš kailio, norėdamos pakabinti turtingą vyrą ar tapti aktorėmis.
- Ir visa tai turėčiau priimti kaip komplimentą?
- Manau, kad tai jis ir buvo, - sutriko Maiklas. – Aš stuobrys kitaip nemoku. Atleisk jei įžeidžiau. Aš be galo džiaugiuosi, kad tu mano asistentė. Galėsiu gėrėtis tavimi. – Jis pamatė, kad Džeidė sunerimo, suskubo ją nuraminti. – Nebijok, mane tėvas įspėjo kad darbe mūsų santykiai tik darbiniai.
- Kvailiukas.
Jie susėdo į automobilį.


Atvykus į vietą pasirodė, kad Meto Leslio namai buvo dideli ir labai ištaigingi. Prie vartų stovėjo sargybiniai ir atydžiai tikrino kiekvieną įvažiuojantį automobilį. Kiemas, jeigu tai galima pavadinti kiemu, nes labiau panašėjo į beribius tolius buvo idealiai apželdintas ir sutvarkytas. Prie paradinių durų buvo dekoratyvinis tvenkinys kuriame žydėjo nuostabios lelijos. Džeidė visa tai stebėjo su pasigėrejimu. Ji buvo sužavėta žmonių fantazija ir darbu kurie visa tai sukūrė.
- Kaip gražu, - sušnybždėjo ji.
Maiklas nieko nesakė, tik šyptelėjo.
Išlipus iš automobilio jie priėjo prie pagrindinių laiptų. Visur buvo begalės gėlių, degė fakelai, girdėjosi muzika. Namai iš ties buvo įspūdingi. Viskas sumanyta iki paskutinės detalės, spindėjo tvarka, skoniu ir prabanga. Duris atidarė pats šeimininkas;
- Sveiki, džiaugiuosi, kad atvykote, - jis kalbėjo mandagiai, bet Džeidė pagavo, sarkazmo, o gal nuovargio gaidelę jo balse.
Jis buvo visai ne toks kokį ji jį įsivaizdavo. Jis buvo dar gražesnis, nei filmuose ar nuotraukose. Jo nuostabi laikysena, platūs pečiai, holivudiška šypsena ir juodų lyg varno plaukų kupeta ne vieną moterį vedė iš proto.
- Mums taip pat malonu Metai, kad pakvietei, o dar maloniau, kad filmas kelia didelį susidomėjimą.
- Man irgi malonu, nes tai papildomos pajamos, - nusijuokė jis paimdamas Maiklą už parankės ir vesdamasis svečiū. – Be to man paskui reikės su tvimi pasikalbėti.
Jis tarsi nepastebėjo Džeidės. Ji jam buvo kaip tuščia vieta. Ji tik Maiklo palydovė. Džeidę suėmė piktumas besimaišantis su neviltimi. Ji be galo norėjo išeiti ir trenkti durimis, tokios nepagarbos ir pažeminimo ji nesitikėjo. Ko gero ji taip ir būtų padariusi jeigu ne Maiklas išsivadavęs iš Meto.
- Metai, susipažink, čia Džeidė, mano asisitentė. Ji dirbs su manimi prie „Savas vaikinas 2“. Taip kad prašau mylėti ir gerbti.
Tada jis atsisuko ir lyg netyčia ją pastebėjo. Staiga atsisukęs užsidėjo nustebusiojo kaukę. Priėjęs, tapo misteriu galantiškuoju.
- Atleisk, kaltas, aš nepastebėjau. Pamatęs Maiklą, pamiršau šeimininko pareigas. Ką turėčiau padaryti, kad išpirkčiau savo kaltę? – apgailestaudamas kalbėjo jis.
- Užteks to, kad atsiprašėte, - šaltai atsakė ji, netikėdama nei vienu jo žodeliu.
Metas pastebėjo jos priešiškumą, ir jo akyse sužibo dvi pragaro liepsnelės, o lūpas iškreipė paslaptinga šypsena, kuri galėjo daug ka reikšti.
- Matau, kad užsitraukiau nemalonę? – paklausė jis.
- Nemanau, kad jus tai labai jaudintu, - tėškė Džeidė.
- Klystate, ne toks aš jau blogas, ar ne taip Maiklai? – Metas staigiai pasisuko į Maiklą. Maiklas stovėjo susimastęs ir stebėjo šia trumpą, bet aštraus prieskonio turinčią sceną.
- Ne, Metai, tu neesi blogas vaikinas....
- Kviečiu prisijungt prie kitų svečių. – Jis atkišo Džeidei parankę, bet ji apsmetė to nepastebėjusi ir įsikabino į Maiklo parankę. Lai jis žino, kad ir ji moka nepastebėti. – Manau, kad jūs pakankamai užsiėmęs, kad kreiptumėte dėmesį į kiekvieną nereikšmingą svečią, kurio net neįmanoma pastebėti. – Ir šaltai jam šyptelėjusi nuėjo.