Dieną kiekvieną (užporyt ar vakar)
Šnabžda, riaumoja, užtyla šaižiai...
Jis stovi už durų. Jis nieko nesako!
Jam einant pro šalį, skamba varpai.
Slepiuosi už sienų, slepiuosi paveiksluos,
Įrėminta keikiuos garsiau. Ir garsiau
Jis stovi už mylių, jis stovi prie kojų:
Aš jo neužuodžiu, matyt - nematau.
Jis ima už rankos, bučiuoja į kaklą:
Aš jo neužuodžiu, matyt - nematau...
Tik pirštais barbena į taktą, į taktą,
Alsavimas tolsta tolyn vis greičiau.
Aš bėgu - jis vejas: be garso, be triukšmo.
Po lietų, po sniegą, ir skverbias gylyn:
Blakstienom subraižo plaučius ir padegęs,
Sugriovęs kaip pilį mane, nuliepsnoja tolyn.