Tu kaskart išsiveržęs krioklys iš naktinžiedėm kvepiančios pievos -
Toks fontaniškom formom smagus ir paklydęs nakty nejučia.
Tik be reikalo tylą prausi įnoringomis ašarom dievo
Ir kaip suokalbis šoko tyloj išnyksti nurasojus staiga.
Nesuspėja tave apkabinti dangus ir ištįsę šėšeliai,
Pasinerti žaismingon čiurkšlėn, kur migla ir gaiva.
Tu tik trumpas buvimas akimirkoj, pirmojo žavėsio gėlės
Ar laukimas įsmigęs giliai kuždesiais į mane.
Tu - jau mistika, tu - mano pelkės rūke išsimurkdžius,
Ištirpinta lėtai apsnigtuos klevų lapais takuos
Toks ūmus įdrėskimas, toks miegančio šokio absurdas,
Toks žinojimas, kad be tavęs aš nebūčiau kitoks.
Nepatiko ir TOKS kartojimas, ir Tu nuasmenintas. Pompastika- dar ne poezija, brangieji... Dievas rašomas didžiaja raide... Toks absurdas nevirs niekada svajone...
O mane būtent forma labai užkabino - ritmiška, daininga. Sakyčiau, sudėtingas reikalas tokio ilgio eilutes gerai suderint - kai toks didelis skiemenų skaičius kiekvienas kirtis įgauna reikšmę. Pastrigau gal tik "Ištirpinta lėtai apsnigtuos klevų lapais takuos". Visa kita - perfect
ne . neturėtų būti. Čia vyras apie moterį. būtent tie žodžiai svarbu-ištrykšta kaip krioklys netikėtai, spontaniškai pasiklysta(nejučia) Tais žodžiais sukuriama charakteristika objekto.
O forma? Na čia dabar? Normali eiliuoto-ritmuoto ir rimuoto kūrinio forma. O kam darkytis? Šiam darbui ji juk tinka.
neturetu but kitokia? :)
anyway, am, tie nejucia staiga siokie tokie dirbtinumai vardan rimo ar klystu?
nepaisant formos, kuri man nepatiko, na, neblogas darbas.