žibutės

Taip greitai eina laikas, nespėju atsikvėpti, o jau praėjo dar viena diena. Tuščia ir niekuo neįsiskirianti nuo ateinančios ar praėjusios. Pilka ir be galo nyki. Siaubingai baisu ir liūdna. Baisu, nes jau pradedu pamiršti kokia diena praeina ir kokia turi ateiti. Liūdna, nes jau nepadėsi prisiminti ir nepasakysi, kas buvo šiandien ir kas bus rytoj. Eilinį kartą eidamas gatve, pakeli galvą ir pažvelgsi į mano langą, bet daugiau nieko. Vidus tiesiog plyšta iš nerimo, širdis tuoj, tuoj išsiverš iš krūtinės. Aš labai pykstu ant tavęs, kad neužėjai pas mane, kad nepaskambinai. Aš tiesiog negaliu nuslėpti šių neigiamų jausmų tau, kurie tikriausiai laikini. Argi taip sunku parašyti?? Nekenčiu tavęs ir niekada nenoriu matyti. Tikiuosi daugiau niekada tavęs nesutiksiu. Dabar tu man tik slogus prisiminimas ir daugiau nieko, didžiausia klaida mano gyvenime, košmaras iš kurio nesinori pabusti.
    Sunku ryte išlipti iš lovos, kai žinai, kad niekas šiandiena tavęs nelaukia, niekas nenori matyti. Deja, taip yra kiekvieną dieną, diena iš dienos ir visą amžinybę. Pratūnai tamsiame kambaryje visą dieną, neveikdamas nieko, nekęsdamas viso pasaulio, niekindamas pats saves. O tavęs nėra ir nėra, aš jau kraustausi iš proto, galvoju tik apie tave ir man jau bloga darosi, nes aš tavęs negaliu pakęsti. Gal pagaliau dingsi iš mano minčių. 
Ačiū, tu ir vėl šalia, bet argi tu žinai, man tavęs nereikia, bet palauk, pasilik, pabūk šalia, žinau ir tu to nori, deja ir aš. Žinau, tu priklausai tik man ir daugiau niekam- džiūgauja mano širdis. Bet argi ilgai tu čia būsi?... nemanau. Pameni, mes buvom labai laimingi. O dabar tenorime vienas kitą įskaudint, bet juk kaip ir seniau mums kartu be galo gera. Mes mylime vienas kitą, mes galime nugalėti visas kliūtis, skiriančias mus, bet taip nedarome. Mums būtų daug geriau nesusitikt, nesimatyt, bet mes negalim vienas be kito, dėl to kaltinu tik tave. Tu mane privertei tave pamilti... Ką šiandieną veiksi be manęs? Kur eisi? Su kuo būsi? Nežmoniškas pavydas apėmė visą mano kūną, protą ir visas mintis. Labai pykstu ir dar labiau kankinu save. Kokia čia dar gali būt šneka apie meilę, gerai, kad tave čia nėra, nes aš tave pabučiuočiau. O saule, kad tu žinotum, kas man yra.
    Pasiilgstu tavęs, kai pražįsta žibutės, pavasarį. Mes jų eitume skinti kartu. Vaikščiotume po dar šalčiu apsitraukusią žemę. Bet man nebūtų šalta, nes mano rakas šildytum tu, savo karštais bučiniais. Aš jaučiu tave šalia, bet nematau tavo veido, gal tavęs net nėra. Matau tavo akis, kaip jos į mane žiūri su meile, bet jos kažkokios pakitusios, tarytum ne tavo. Matau tavo lupas, tariančias gražius žodžius, tačiau negirdžiu nei vieno žodelio. Gal tuos žodžius tarei ne man? Kur tu pradingai, kodėl mane palikai būtent pavasary. Pavasaris turėtų būti visko pradžia, atgimimas, pranašas naujam gyvenimui, bet aš jaučiu, kad man ateina pabaiga. Dabar tu taip toli, net nejaučiu tavęs esant, kurgi tu galėtum būti. Pavasary aš neinu skinti žibučiu, nes jos man tapo nebe mielos, sukeliančios ilgesį. Daugiau niekada neleidau savo rankų šildyti niekam kitam, nes vis dar laukiau tavęs ir vis dar laukiu. Na taip, jau nebeverta. Pasiilgstu rasotos žolės prisilietimo prie pėdų, vos tik išaušus, ankstyvą vasaros rytą. Toks jausmas, kad ji užpildo visą mano kūną, eina intymiausiais kūno takeliais, glamonėja mane iš vidaus ir šildo. Pasiilgstu tavo šypsenos, juoko iš manęs, kai aš visa sustirus begu prie tavęs, o tu lauki manęs su antklode rankose ir stipriai apkabinęs greit mane sušildai. Tik to man ir reikia, nieko daugiau, tavo rūpesčio, teikiamos šilumos. Pasiilgstu tavęs, kai leidžiasi mėnulis ir kyla saule, ir taip kiekvieną dieną, diena po dienos. Dienos tampa tuščios, kai tavęs nematau, tiesiog negaliu be tavęs. Nenoriu būti, nes ir tavęs daugiau nėra. Skausmas jau tapo kasdienybe, toks jausmas, kad jo jau net nėra, gal jau pripratau prie jo. Viduje tuščia ir nyku, nebeliko nieko. Ak, kas tokio baisaus turėjo įvykti, kad dabar jaučiuosi taip sumautai ir taip kiekvieną dieną...