Hamletas - 11

Jis dar sykį nauju žvilgsniu įvertino vaikiną, po to pasipurtė, tarsi nusikratydamas kažkokiais burtais ir prabilo:
- Hamletuk, Hamletuk… Kas tu per žmogus… Na gerai, moku aš tau, kiek nori, bet tik sąžiningai. Matau, kad tavęs neįbauginsiu, tai bent į tavo sąžinę apeliuoju,- taip taręs, jis nutilo. Gal dešimt sekundžių jiedu tylėdami spoksojo vienas į kitą, po to sutartinai abu prunkštelėjo ir galų gale ėmė žvengti it romijami eržilai. „Sąžinė!” „Oi, negaliu – sąžinė!” „Na tu ir duodi – sąžinė…” „Są-ą-ąžinė!”, ir pan. ir pan. Buvo galima pamanyti, kad tai pats juokingiausias žodis pasaulyje. O gal taip ir yra?

Kaip pradėjo vienu metu abu juoktis, taip sutartinai ir nutilo. Ir toliau žvelgė vienas į kitą. Kažkas naujo ir neįtikėtino vyko jų sielose. Ar bent jau Hamleto. Nes Husaras tai jau seniai buvo pederastas. Paprastai, be jokių slaptų minčių paėmė vaikinas ką tik taip nekenčiamam žmogui už rankos ir tarė:
- Mes kartu galim daug daug ką pasiekti.
- Taip… - kimiu iš susijaudinimo balsu pritarė jam Husaras. Hamletas pajuto, kaip drėksta jo delnas. Bet neištraukė jo. Maloni šiluma pulsavo jo ranka, plėtėsi toliau – į visą kūną – nė su viena mergina ar moterimi dar niekada taip nesijautė vaikinas. Jo sąmonė dar silpnai priešinosi tam, kas čia vyko, bet siela visa savo esybe atsidavė naujam ir svaigiam pojūčiui.

Kažkas kostelėjo už nugaros. It žaibo nutviekstas truktelėjo savąją ranką Hamletas. Širdis suspurdėjo kaip kiškis maiše. Kaip vis tik kvaili visuomenės prietarai dar gniaužė vargšą vaikiną. Tai oficiantas.
- Atsiprašau, pone Alfonsai,- (tai Husaro vardas),- jums kažkas skambina.
- Na, kas dar?! - be galo nepatenkintas suniurnėjo žurnalistas,- ar tikrai taip jau svarbu?
Oficiantas pasilenkė prie Husaro, kažką sušnabždėjo jam į ausį, vis skersakiuodamas į Hamletą. Husarui išsiplėtė akys, jis sudrebėjo ir staigiai pašoko iš vietos:
- Hamletai, tai labai svarbu. Tu palauk čia, aš netrukus grįšiu,- ir nėrė pro galines duris.

Likęs vienas, vaikinas siurbtelėjo geroką konjako gurkšnį. Prieštaringi jausmai draskė jį, didelis dvasinis diskomfortas prislėgė jo jauną sielą. Negi jis… negi jis… negi… Net mintyse nedrįso ištarti vaikinas tą baisų ir šlykštų žodį. Bet galų gale ir ištarė: „Pederastas”. Ne, ne taip baisiai. Homoseksualas. Irgi ne taip. Kaip ten… A! Gėjas! Taip, taip – gėjas. Fu, koks šlykštus žodis. Kažkas tokio glitaus, saldaus, bejėgiško ir tuo pačiu klastingo. Br-r-r… Na, taip – jis teoriškai pripažino bet kokias meilės formas, žinojo, kad nė iš jokių nedera tyčiotis, ir nesityčiodavo. Keli jo visai neblogi draugai buvo gėjai. Ir tai nė kiek netrukdė. Jie niekada net nebandydavo parodyti jam daugiau dėmesio, negu kad įprasta tarp vyrų, o Hamletas, savo ruožtu, nė užuominom nepašiepdavo jų. Viskas buvo kuo puikiausia. Hamletas net neįtarė turįs tokių pat polinkių. Ir dar taip ryškiai išreikštų. Velniai griebtų, bet jis ne toks, ne toks! Juk kiekvienas žmogus turi homoseksualinių polinkių, tik vieniems jie labiau užslopinti, kitiems – mažiau. Ir niekas negali pasakyti, kur ta riba, skirianti normalų vyrą ir… pederastą – vėl tas žodis lindo jo galvon.

Bet grįžo tuo tarpu iš savo svarbaus pokalbio Husaras. Jis nebeatrodė nusiteikęs romantiškam bendravimui.
- Hamletai, tavęs ieško policija.
- Ką?! Kokia dar policija?
- Kaip tai kokia? Aišku, kad ne kelių. Tau reikia kuo skubiau dingti iš čia. Iš miesto, dar geriau – iš Lietuvos.
- Nieko nesuprantu. Sėdžiu sau ramiausiai, gerdamas alų ir kitką, vidury Vilniaus, nė kiek nesislapstydamas ir net negalvodamas apie tai, ir še tau – policija. Kaip, už ką? Nieko nesuprantu. Tu bent paaiškink!
- Nėra laiko, bičiuli. Aš ir pats nieko nesuprantu. Žinau tik viena – tau reikia kuo skubiausiai išsinešdinti iš Vilniaus, o dar geriau, kaip jau sakiau – iš Lietuvos.
- Klausyk, gal pirma baigiam gerti alų? Po to viską išsiaiškinsim. Kažkodėl visa tai man baisiai nepatinka. Labai jau netikroviška.

Nespėjo Hamletas nė gurkšnio išgerti, kaip įvirto pro duris gal dešimt policininkų, prišoko prie jo ir – smūgis į pasmakrę nuskraidino Hamletą į kitą salės galą. Beskrendant Hamleto galvoje dar šmėkštelėjo mintis: „Tai jau tampa tradicija”. Galva trinktelėjęs į barą, vargšas vaikinas trumpam prarado sąmonę. Atsigavęs išgirdo rėkiant lankytojus ir burbant barmeną: „O kas užmokės už visa tai, kas užmokės?” Niekas neatsakė į tokį savanaudišką klausimą, tad barmenas burbėjo ir burbėjo kaip užsikirtęs. Netrukus vaikiną policininkai čiupo už parankių ir išvilko lauk. Nematė jis, nė ką darė Husaras (o šis gi tik piktdžiugiškai šypsojosi), nė policininkų nepaklausė, už ką jį suėmė. Neatsiminė vargšas eksžurnalistas, kaip jį įšveitė į mašiną, kaip jis atsidūrė policijoje. Tik nuovadoje atsipeikėjo šiek tiek ir ėmė drebėti, prisiminęs nuostabiąją tardytoją. Jei vėl pas ją ves, bus šakės.

„Bet kodėl?! Už ką?! Negi ir čia Senis pasidarbavo?!Velniai jį griebtų, jo žmoną, visą jo giminę, visą redakciją ir iš vis viską!” Vaikinas tiek įsikarščiavo, kad iš vis nebesugebėjo logiškai samprotauti. Tik už kiek laiko pagalvojo: „O kur gi Husaras? Juk jis tikrai žino, kas čia dedasi, o dabar jo – nė padujų! Išdavikas, niekšas!” Vaikinas trigubai smarkiau tūžo dėl to, kad tas šlykštynė vos jo nepavertė pe… ne, net to žodžio neprisivertė ištarti Hamletas. Bet čia kažkieno plaukuota ranka pakėlė jo galvą už ir taip skaudančios pasmakrės, ir Hamletas priešais save išvydo gana stambų, iš snukio labiausiai primenantį jautį, iš kvapo – kiaulę, prisilakusią samagono ir prisiėdusią česnakų, policininką. Jiedu gal kelias sekundes spoksojo vienas į kitą, ir mentas galų gale paklausė:
- Na, paukščiuk įkliuvai? Man regis, tu net neįtari, kas tavęs laukia. O gal įtari? Ne, greičiausiai, neįtari. Jei žinotum, seniausiai po tavimi balutė ant grindų telkšotų.

Hamletui visai nepatiko toks tonas, ir jis net nepajuto, kaip atkirto:
- Malonėkite su manimi elgtis švelniau. Jūs net nežinote, kas aš toks!

Policininkas kurį laiką patylėjo, po to tyliai tarė:
- Mhm… Aš žiūriu, tu iš tikrųjų neįsivaizduoji, į kokią istoriją įlindai. Na, tu, kaip žurnalistas, turėtum žinoti, kiek per metus dingsta be pėdsakų žmonių. Ir niekas jų neranda, niekas niekas, nors ir kaip beieškotų…
- Ką jūs turite omeny? - paklausė vis dar nesuprantantis savo padėties Hamletas.
- Ką aš turiu omeny? Cha, cha. Ogi tą, kad gal pusę iš tų dingusių mes kuo puikiausiai galėtume surasti. Aišku?

Vaikinui jau darėsi aišku, tad daugiau jis nieko nebeklausinėjo.

- Na, štai. Puiku, mano berniuk,- žurnalistą apėmė šleikštulys po tų žodžių,- aš nežinau, ar tave ras, ar neras… Jei neras – tuo geriau – nereiks niekam laidotuvėm rūpintis. Įsivaizduoji, kiek mes tavo giminėms sutaupysim! Turėtum dėkoti už tokį rūpestį.
- Neįsivaizdavau, kad pasaulyje dar esama tokių gerų žmonių,- vis nenurimo Hamletas.
- O kaipgi? - tyliu ir švelniu bosu toliau dudeno jaučiažmogis,- mes darome iš tikrųjų labai gerą, tegu ir nemalonų darbą. Na, pats pagalvok. Kam reikia veisti pasaulyje visokius nenormalius individus, visokius pankus, sektantus ir šiaip panašų šlamštą? Teisingai sakau? Teisingai. Tai štai – tu, didelei savo nelaimei, irgi pakliuvai į jų tarpą. O gaila. Atrodai lyg ir normalus vyrukas. Ir palyginti tvarkingas, ir neištižęs, plaukai šiek tiek garbanoti, žydros, švelnios akys… Ryškios lūpos…
- Velniai griebtų! - pašoko iš vietos vaikinas,- kuo aš nusikaltau, kad mane pastoviai pederastai persekioja!

Bet Nespėjo Hamletas nė baigti tų žodžių, kaip pajuto profesionaliai tikslų smūgį į pažandę (į pačią skaudžiausią vietą!) ir dribtelėjo ant grindų.
- Gerai, užteks,- visiškai kitu tonu suriaumojo policininkas,- kelkis. Na! Tu manai, aš kartosiu?! - ir, kad Hamletas tikrai nepamanytų, kad tas šlykštynė gali kam nors savo įsakymą pakartoti antrą sykį, spyrė vaikinui į šonkaulius. „Sulaužė du arba tris “ - pagalvojo nelaimingasis.
- Ne mažiau keturių,- patikslino policininkas.
„Velniai rautų” - pasibaisėjo Hamletas.
- Tu turi teisę tylėti, kiekvienas tavo žodis gali būti panaudotas prieš tave patį,- aiškino jaučiažmogis,- gali tylėti, gali netylėti – niekas nuo to nesikeičia. Dabar tu – mūsų žaisliukas.
- Kaip tai… žaisliukas? - apstulbo eksžurnalistas.
- Ogi paprasčiausiai – mums tave atidavė, tu niekur nebesiskaitai, draugų, giminių neturi, taigi – idealiausias variantas. Mes tavimi ilgai žaisime… Negalvok, kad taip iš karto – bac, ir baigta…
- Bet… kodėl!- suriko Hamletas,- kodėl!!!??? Už ką?! Kaip tai gali būti?! Kažkokios nesąmonės! Paaiškinkite man!
- Klausyk, bičiuli, kuo mažiau klausinėsi, tuo tau pačiam bus geriau. Supratai? Gerai tau bet kokiu atveju nebus, bet gali būti trupučiuką geriau, ir tai priklauso tik nuo tavęs paties.
- Bet… malonėkit paaiškinti,- visai ištižo mūsų didvyris,- už ką?
- Nesijaudink. Tavęs nebėra nei migracijos tarnybos, nei karo prievolininkų sąrašuose, ir redakcijoje tu niekada nedirbai… Iš vis niekur, niekur. Supratai? Ne? Tuo blogiau. TU NIEKADA NIEKUR PAGAL JOKIUS POPIERIUS NEEGZISTAVAI. Švariai padaryta.

Hamletas nieko nebesakė, tik visiškai sugniuždytas sėdėjo ant taburetės.