Viena akimirka gali pakeisti visą gyvenimą. Tavo siela palytėta žodžių, kurie giliai įsirėš tau į atmintį... Niekas niekada nevyksta be priežasties.
Kelionė per gyvenimą tęsiasi, mes vis einame ir einame. Kartais stabtelim ir pažvelgiam į kruviną dangų – mūsų jausmų prisisunkusį. Tas dangus prisitvenkęs debesų, tereikia į juos įsižiūrėti ir jie prapliups lietumi...
Atveriame vartus į kitą pasaulį, dar nematytą ir nepatirtą, kelio atgal nebėra ir mes jo net nebeieškome. Peržengta riba tarp čia ir dabar. Už mūsų griūna sienos, kurias kažkada statėme. Stovi krašto tik pats nežinai, ar nukrisi į bedugnę, ar suplasnosi tamsos sparnais ir pakilsi. Žengi lemiamą žingsnį – ir tu jau skrendi, nes to troškai visu kūnu ir siela. Dabar tu jau skrendi ir pats gali pasiekti dangų. Sukurti tamsos drugius ir dar sykį pakartoji sau: „ Gimiau tam, kad keliu eičiau, peržengčiau vartus ir skrisčiau... Suvokčiau kas aš esu ir ką turiu daryti, surasčiau savo padėtį, ir sužinočiau savo pareigą“.