Šiandien Tu man rytas ir naktis. Šiandien, lyg gyvenimo gurkšnis, kurio niekam negaliu atiduoti, nes kitaip žūsiu. Linguojantis su Tavim, šalia ir labai toli. Mūsų kalba, tai akys per rūko tiltą. Mūsų jausmai dar tik Dievam žinomi.
Praėjo dvylika brolių pro langus manus, kaip vieni didžiuliai skausmo ir nerimo metai. Ir lyg jau lengviau, jau lyg paleido, bet jau ir kiti pagavo... Ir vėl su jausmu, kurio negaliu niekam parodyti.
Kaip galėtumėt apibudinti meilę? Prašau, tik nereikia – vienintelė ir nepakartojama... Man - Ji lyg užburtas metų ratas. Lyg didžiausia pasaulio paslaptis, gaila, bet... ir begalo kvaila. o Tau?
Ar sugebėtum pamilti mane iš pirmo žvilgsnio? Kai mano akys Tave visus metus vieninteliu žvilgsniu mylėjo. Vargiai išdrįstum...
Praėjo dvylika brolių pro mano langus, ir vėl tą patį sapną susapnavus, ir vėl tą pačią dieną mano dvasia ir pats aš, įsimyli naują nepažįstamąją. Vėl apsilankė skaudi mano jausmo laimė. Šį kartą aš jau žinau jos galią ir malonumą, bet... nenoriu, o niekaip negaliu jos atsikratyti. Jos nuotrauka stovi akyse, o balsą galiu tik įsivaizduoti, bet vaikščiosiu aš širdy tik su Tavim ir tik su Tavimi, nes anam gyvenime raganų prakeiktas, ir pats tokias palikdavau, gavau mylėti tik skausme.
Meilė- tai didžiulis savęs išbandymas. Tai lyg naujas taukino vagonas, kuriame tik vienas pakeleivis. Kurį po metų nepalieka, ir pakeičia kitas, bet nei vienas, nei kitas, to nei žino, nei sužinos. O aš į širdies formos knygelę užrašysiu jų vardus. Gaila, kad tik adatos galiuku skaudžiu. Mano pakeleivis neturės laiko su manimi atsisveikinti, nei supykti, nei palikti...
Paliksiu aš Tave vėlei prie jūros krantų - jausme mano. Paliūdėsim kartu, kaip liūdėjom visus metus, bet neverksim, tikrai ne. Tyliai kartu pasėdėsim iki kol nusileis saulė. Palydėsim senąjį mane ir sutiksim tik dar labiau trokštantį ir daugiau žinantį, nors vargu... Štai ir leidžiasi saulė ir dangaus mėlynumai jau akli... O aš suspaudęs kumščiuose išpilu vėjuj paskutines smėlio smiltis, kartodamas žodžius – kvailys, kvailys...