Mokytojai*

pameni
išėjo jie suklupę
tik stebėjomės tada - iš kur jie turi tiek jėgos
eiti
vis tolyn
suklupusiais

žmonės
svaidė akmenis ir juoko įtūžį
jiems įkandin

pavymui
į nugarą į galvą kojas
ir pro šalį nepataikę
pavymui

jie išėjo
akmenų debesyje
suklupę
jie išėjo tam kad nesugrįžt
ir tik tolyn

ir kiekvienas sviedęs akmenį taip džiaugėsi pataikęs
jei galvon
taip oriai džiaugės savo taiklumu

jie išėjo
kiek tik akys užgvelbia kol horizonte
nyko siluetai
jie įsiveržė į priekį
šimtmečius pirmyn -

juos užmiršo greitai.
jie
išėjo.

mes žiūrėjom įkandin jiems
gūžėmės tyloj
jie tik ėjo
rodos abejingi

nei mylėjo nei kentėjo
tiktai ėjo

jie tikriausiai tik tikėjo?..
gal tiktai savim...

ir nebeprisiminė nei vienas mėtęs akmenis
tik nutilo ir nukiūtino kas sau į savo urvą

jie išėjo šimtmečius toli į priekį
ir iš kur jie savyje turėjo šitiek laimės
eit suklupę - - -

mes stebėjomės į sutemas tyloj
ir gūžėmės
pameni
juk
mes bijojome tiktai
suklupti...

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -

ten kažkur
kai susitiksim

aš - kalbėsiu

tris dienas ir tris naktis
girdi

tu - tylėsi
ir tiktai klausysies
taip kalbėsim mėnesius devynis ir dar amžius tris
ir gyvenimo nebeužteks nei šio nei kito - tu tiktai klausysies tos kalbos -

tu tylėsi
aš
tylėjimo klausysiuos

begalybę amžių
apie svetimi...



_______________________________
(Mokytojai* - daugiskaita vardininkas)