Į salą...

Mergyte, ištiesk man ranką savo.
Klausyk širdies balso seno.
Meskim viską
Ir bėgam drauge į negyvenamą salą.
Tebūnie tai mūsų mažas pasaulis,
Jausim ramybę ir kasdien mums švies saulė.
Leisim švelniam vėjui glostyti kūnus,
Mėlynom bangom plauti mūsų lūpas.
Tu įsiklausyk į šį laukinį rojų...
Užsimerk... mano glėby pasitik rytojų...
Kai atmerksi akis,
Tave kažkas švelniai už rankos laikys
Ir svaigins mielas lūpų šnabždesys.
O vakare tave užmigdys mano bučinys.
Tamsią naktį jis tavo miegą sutrukdys,
Su gėlių puokšte atsiprašys...
Kai nemigos būsi apglėbta,
Skaičiuosim žvaigždes tylioje naktyje.
Jei šalta bus lietuje,
Aš gėlių žiedais nubarstysiu tave...