Aukščiausiasis gėris yra kaip vanduo

Aukščiausiasis gėris yra kaip vanduo

Vanduo moka būti naudingas viskam, kas yra Visatoje, ir niekuomet nekovoja. Jis renkasi tas vietas, kurios žmonėms atrodo niekingos, ir šitaip jis yra arčiau Dangaus. Tas yra geriausias, kuris geba susirasti būstui vietą, pajėgia viduje išsaugoti akliną ramybę, kitą moka mylėti atvira širdimi, kurio žodžiais galima pasikliauti, kuris imasi valstybės reikalų perpratęs valdymo meną, o užsimojęs ką nors nuveikti sukaupia visą savo išmanymą, kuris kiekvienam žingsniui ištaiko jam skirtą natą.
Jisai gyvena be kovos, ir vien dėl to nėra jis niekam nusižengęs.
Nesuprantu, kodėl taip retai dėkojame medikams ir taip dažnai kalbame apie jų nesėkmes, apie tai, kas bloga. NĖRA TAIP! TIKRAI NĖRA! Tik prie gėrio mes pripratę kaip prie druskos sriuboje – yra jis, vadinasi, taip reikia, nėra – vadinasi, blogai – padejuokime, taip nelaimingesni pasirodysime. Juk nelaimingas lietuvis – gražus lietuvis.
Tik paskaitykite spaudą, kasdienines TV laidas – visur tik rėkiama: „Nužudė, išprievartavo, apvogė – degraduojame! ”.  Vieni iš tų šūkaliojimų uždirba pragyvenimui (natūralu – nėra ko smerkti), kiti jais paįvairina nuobodžią kasdienybę – tai tarsi priedas prie skurdžios pensijos, treti tai papūgiškai kartoja, nes niekas jų neišmokė mąstyti savaip, ketvirtiems vis vien, penkti... o aš noriu būt šešta... ir skelbiu: GĖRIS TRIUMFUOJA!
Jei gėris yra tai, ką pajutus atsiranda jėgų įkopt į bet kokį medį, basomis kojomis akmenuotu taku bėgt maratoną aplink pasaulį, spiegti garsiau už patį Vitą, perplaukti visas upes, kol atrasi pačią skaidriausią ir net į dangų įšliuožt virve... tuomet mano gėris yra netgi galingesnis už patį save. Kokio jis dydžio? Per jūrą nesimato. Per vėją nesigirdi...
Tą naktį, kai į stalčiuką, kuriame įdėta mano širdis, pasibeldė gėris, aš suglumau. Jis buvo nelauktas svečias, todėl buvau nesvetinga. Neįleidau jo pro duris, bet jis vikriai įšoko pro langą ir apsigyveno kartu su manimi. Pykau. Liūdėjau.
Kad nebūčiau tokia įniršusi, gėris atnešė man dovanų. Gabalėlį linksmumo, pilną kibirą jautrumo, begalę graudulio akimirkų ir audringą jausmų lietų. Tuomet nusprendžiau susidraugauti su gėriu.
Savo gėrį aš kartais paglostydavau ar apkabindavau. Kai pajutau, kad jam nebūna šalta, ėmiau kalbinti. Kai jis  būdavo blogos nuotaikos, padovanodavau saldainį, o kai geros, nusivesdavau kartu pažiūrėti vaivorykštės. Taip ir gyvenom, kol tapom bičiuliais. Kai susigyveni su gėriu, supranti, kad jis gali būt visai šaunus ir puikus. Tačiau, pasitaiko ir vienišo gėrio, kuris ateina per eiles, per nesuprastas mintis. Vienas žmogus sako:
„Noriu sulaužyt savo liūdesį į šipulius ir išdalint neišsikildžiusioms meilėms“.
Pro Memoria
Vasarą su Cezariu
Gulėsim mes po meteorais
Su savo žemiškaisiais norais.
Didžiausias pragaras.
Tai nemylėt...
Prašlo sto let.
Vremia litit, a ničivo niminiajetsa.
Paimk mane į Tour de France
Arba į Vilnių.
Paimk mane į mano kilnų,
Vienišą gerumą.
Bet ar taip būna,
Kad saulė drasko visą kūną
Kaip vienišą gerumą tas,
Kurs niekad nesupras“.
Būna, kai tavo gerumo nepriima. Pateiksiu ištrauką iš psichoterapinio pokalbio.
Pacientas: buvau pas savo draugę, ir ji mane paklausė: „Kokios nori kakavos – šiltos ar šaltos? “ „Man tas pat“, - atsakiau aš. Dėl to ji supyko.
Gydytojas: ar jūsų draugė, be kakavos, norėjo dar ką nors pasiūlyti/
P: Taip, savo meilę ir gerumą.
G: Ar tada jūs to dar nepajutote?
P: Ne, o ji tai palaikė atstūmimu. Bet aš jaučiu tik tiek kad nenoriu būt jai našta.
G: Tarytum būtumėte nevertas jos meilės ir gerumo.
P: Esu vertas, bet tik tada, kai pirmiau ką nors būsiu padaręs ir ją nusipelnęs.
G: Jūs turite ką nors pirmiau padaryti, kad jus mylėtų?
P: Taip, tada aš irgi galiu tikėtis meilės ir gerumo. Tai, koks aš esu, nieko nereiškia.
Iš čia aišku, kad gėris, kuris skirtas kūnui ir kuris per pojūčius teikia kūnui malonumą, nėra tobulas žmogaus gėris, bet yra labai menkas dalykas, palyginti su sielos gėriu. Išminties knygoje sakoma, kad „visas auksas prieš išmintį tėra tik žiupsnis smilčių“.
Tačiau iš savo patirties žinau, susidraugavus su gėriu pasaulis nusidažo gražiausia palete/
Dabar mes kartu geriam balintą kavą, o vakarais bėgiojam stadione, renkam ramunes, šokinėjam per balas, mokomės kalbėti vokiškai ir valgom obuolius.
Gėris manęs nebebijo. Kaip ir aš jo. Jis man netgi atskleidė didžiausią visų gėrių paslaptį... Kada gi jie aplanko žmogaus širdį?
Taigi, GĖRIS TRIUMFUOJA!