Rudeninių lapų kelias

Abudu tvirtai gniaužė viens kito rankas. Laikėsi to, be ko gyvenime daugiau nieko ir nebeturėjo. Faustas vis sunkiau kėlė kruviną koją, sužeistą į surūdijusią kapinaičių tvorą. Nei Aistė, nei jos draugužis nežinojo kur esą, tačiau jų veide nebuvo abejonės žymių, tarytum nieko nenumatyto nebūtų įvykę. Nesustodami, permirkusiais drabužiais, vis žengė tamsiais brūzgynais ir keliukais. Kojos braukė žemę užklojusius įvairiaspalvius lapus. Blykstelėjęs žaibas apšviesdavo papuoštą išsidraikiusiais plaukais jos veidą. Ir taip porelė keliavo jau keletą valandų, netardami nei žodžio. Staiga Faustas suklumpa prie nežinia iš kur išdygusio masyvaus balto kryžiaus, primenančio antkapį. Minutei įsivyrauja tyla. Šalimais pamišusio varno klyksmas, griausmingas plasnojimas, traškinantis plikas medžių šakas, priverčia abu krūptelt. Faustas išsitraukia iš kuprinės peilį. Tamsoje kelis kart blyksteli šalta geležtė. Jis supjausto kelnes, padaręs tvarstį užveržia žaizdą, paima Aistę už rankos ir svirduliuodami keliauja toliau. Lietus kiek nurimo, ir dabar krinta tik lengva dulksna.

Baigiasi miškas, keliautojai prieina skardį, kurio dugne teka kiek patvinusi upė, ties kuria jie ir slenka dar gerą pusvalandį. Tą naktį turėjo šviesti pilnatis, bet per tirštus debesis jos nesimatė. Upės skardis. Ties pačiu kraštu stovi neaiškios paskirties, suręsta iš akmenų pavėsinė. Iš jos, gąsdindami klykiančiais balsais įsibrovėlius, išlekia pulkas šikšnosparnių. Faustas randa kelias sausas šakas, įdėjęs nemažai pastangų uždega šlapią degtuką, užsiliepsnoja liepsnelė. Du nuvargę kūnai bando sušilti. Nuo jų krintantys šėšėliai žaidžia su sienas dabinančiais voratinkliais. Aistė išima dar likusio pyrago ir du butelius vyno. Nugriaudi griaustinis ir tylą vėl ima drumsti lietutis, kuri tęsis dar kelias dienas. Visą laiką, kol jie puotavo, kažkur toli girdėjosi duslus šunų kaukimas. Aistė apkabino Faustą, nuo šalčio sugrubusios, šlapios lūpos susilietė ir du apgirtę kūnai ėmė bučiuotis. Mergina paima akių pieštuką ir ant sienos užrašo: „Mes atleidžiam. Padėkokit gyvenimui.“  Vaikinas šalia išpiešia užrašą: „Ruduo atėjo mus išskirti, bet jam nepavyks.“  Aistė tuo pačiu pieštuku padažo jo akis. Įmetami paskutiniai šakaliukai į ugnį.

Faustas paruošia du švirkštus. Jo akyse sublizga ašaros, ir apsikabinęs draugę ima kūkčiodamas verkti. Aistės lūpos tyliai ištaria: „MYLIU“. Faustas kelis kart lengvai atsidūsta, ir nusiraminęs įleidžia adatą į jos veną. Antras švirkštas tenka jam. Blykstelėjęs žaibas apšviečia šaltą jo veidą. Nugriaudžia griaustinis. Jų rankos tvirtai sukimba, Fausto lūpos tykiai kartoja: „MYLIU...“

Prašvitus, vidurdieny aidi šalimais esančio miestelio gotikinės bažnyčios varpai. Žmonių lūpomis sklinda žinia: „Vietiniai žvejai, ties upės vingiu rado vaikino ir merginos kūnus.