...4 just nothing...

Tavo ašaromis verkiantį gluosnį paslėpei po nepermatomu svajones praradusiu lietaus sluoksniu. Šaltu beširdžiu lietum, lašais pasakojančiu apie tai ko nesupranta ir nežino. Kaip jis gali žinoti jei nemoka jausti? Niekada nejautė to svaiginančio debesų minkštumo, niekada nemylėjo net sugriuvusio svajonių tilto, niekada nelaukė sugrįžtant sugrįžtančio ne pas tave žinodamas kad kada nors kas nors vis tiek nukirs visus medžius, nesididžiavo silpniausių pavasario gėlių drąsa paniekinančia viso pasaulio baimių kalnus – jom nereikia nieko įveikti - jom tereikia būti (tyliai tyliai), niekada nemaldavo nenutilti iš proto vedančio traukinio klyksmo, niekada negirdėjo, niekada neprašė suprasti... Amžių amžius krentantis lietus neturi rankos kurią ištiestų tam kad pakilti... Amžių amžius krentantis lietus užburtas savo kasdienybėje be akinančių saulėgrąžų kurios vis tiek nuvysta – nesvarbu ar talpintų pelenus ar tik bekvapį atminimą... Amžių amžius šaldantis glostantis bučiuojantis drėgme saugantis drugelio sparnus nunešiančius jį tik į liepsną – dar dar akimirką sulaikantis nuo aklai pasirinkto noro nebūti tol kol kažkas pasirinks už tave ir paskutinė ir vienintelė drugelio diena pasibaigs... Ir piktai užklos žemę raudonais iš niekur atskriejusio vėjo plėšomais žiedlapiais... arba raudonu šilumos beieškančių lapų kilimu piktų kurčių praeivių paverstu nusivalkiojusiu (o gal nuvalkiotu?) purvo sluoksniu... Neslepiančiu nieko (kur pasibaigs visos pasakų sustereotipintos iliuzijos?) Atidengiančiu mielai nekenčiamo pasaulio veidą kuris vis artėja su kiekvienu pūkuoto kamuoliuko aštriais nagais draskomo skruosto kraujo lašu... Nuo kurio vis bėgi vienintelio likusio veidrodžio skaudžiausios šukės žvilgsnyje pasislėpusio laiko atspindžiu... Palikęs kartoninę saulę – lietus nuplaus jos spalvas, palikęs žvaigždes subadžiusias sušalusius pirštus tebejaučiančius tik šaltą senamiesčio gatvelės grindinį kai bandei išsemti laukimą, palikusi pavargusį nebesavo atspindį aklame lango stikle, palikęs karčiai tuštėjančią prisiminimų taurę girtu aidu atliepiančią meile neapykanta svajonėmis viltimis ir gyvenimu, palikęs visus pasaulio rėmus taip ir nenužudžiusius tavo geltonų svajonių, palikęs ir tą vienintelį liūdną veidą išdrįsusį pažadėti kad dangus nebebus juodas – šiandieną jis bus mėlynas... o tau juk nesvarbu – du žingsniai atgal ar vienas į priekį... bet tau juk nesvarbu kada sudegs ta mėlyna žvakė ant geltono stalo... o ar turėtų būti svarbu kai žinai kad „nebegrįši atgal, nes debesys šiandien su tavim nekalba“... netgi tyliai tyliai...