Sulituotos aliuminio dulkės

Aš bijau erdvių,
Ne, ne mažų,
Aš bijau didelių erdvių, nes jose telpa per daug,
Visko per daug...
Skausmas, panyra į glūdinčią erdvę.
Tyla, neaprėpiama.
Tamsa, užima visą patalpos tūrį...
Dėl jos labiausiai baugu,
Nes joje- tamsoje- gali pasislėpti mirtis.
Stovėsi- pagaus, suleis nagus ir ims apsiputodama ryti-
Sučiulps laimės sėklą,
Skausmo syvus,
Numarins sielą,
Sutraiškys kūną...
Nepakeliu tamsos, bijau erdvių, didelių erdvių.

Nekenčiu žmonių.
Jie kelia man skausmą.
Žmonės nepajėgia duoti...
Jie sugeba tik palikti.
Užmetę skausmo maršką ant pečių,
Išeina.
Užtrenkia duris.
Netaria nei žodžio,
O aš jiems pavymui sušunku: - daugiau negrįžkit!
Negrįžta, niekad negrįžta...
Nekenčiu žmonių.

Dievinu rudenį.
Nes tuomet daugiausia skausmo-
Dangus ašaroja vaitodamas,
Gražu, be galo gražu, kai kitam skauda,
Kai kas nors, apimtas agonijos, griūna paslikas ir neatsikelia,
Kai žmonės save marina- gražu.
Šalna šį laikmetį sukanda, nudžiūsta gėlės,
Išdvesia šunys.
Mano siela, tos utopijos paskatinta iškyla, tarp kruvinų lapų iškyla, į dausas nuskrenda…aš iš naujo gimstu...
Dievinu rudenį.