Svarstymas

Septynioliktoji svajonė – svarstymas
Valandėlę Monika pasėdėjo tyli tamsiame šaltame kambaryje. Na iš tiesų, kodėl aš viena? Kodėl noris, kad manyje gyventų tik tyli nostalgiška muzika, kodėl? Ji pati nedavė sau ramybės iki ryto... Gulėdama Monika parašė eiles, kurios buvo skirtos meilei, tai lauktai, išsvajotai ir gal niekada nepatirtam jausmui...      Palik, palik man ilgesį o meile... Paliki ašarą, dainą ir juoką tylų, palik svajonę miegančių laukų, paliki meilės žvaigždę – žiburį dangaus paliki meilę mylinčio žmogaus... Paliki gėlę - baltą ramunėlę, paliki ašarą ant stiklo ant slidaus, blizgės, mirgės lašelis deimantinis ant vienišos šaltos širdies. Palik pušyno juoką, giesmę vyturėlio, lakštingalos tyliąsias lopšines paliki rūką virš beržyno žalio, palik širdy svajonę – ašarų lietaus. Palik svajonę, meilę ir likimą – pliki meile, Tu save, prašau...
O kai naktelė kelsis, veskis į kelionę į tą, kurioj aš niekad nebuvau...
Kur galėtų mane nusivesti meilė? Ką ji man padovanotų? Vis galvodama Monika vartėsi savo lovoje, kol rytmečio žaros šešėliai ėmė skverbtis pro langą į vienišą ir tylų Monikos kambarį. Tikrai liūdna, mąstė Monika, tyla... Kur mano gyvenimo pradžia, kam aš sukurta? Tik šį kartą rytmečio maldai ji nesiklaupė, o pažvelgusi į Nukryžiuotąjį ant sienos pamojo savo ranka ir pasakė: Labas mano gyvenimo drauge, sveikas, kaip gyvensime toliau?.. Tik tada širdyje, kažkas suspurdėjo ir Monika suprato, kad jai negera, jai reikia išbėgti į laukus. Užsimetė chalatą, įsispyrė į šlepetes bėgo per drėgną rytmečio žolę, o rasos lašeliai plovė pavargusias kojas, kur tu mano svajonių muzikante“kur tu Kupreli? – klajodama ji ilgėjosi jo, bet rytmečio laukuose tylu, nesigirdi jo giesmės, tyla ir tik tyla... Parkritusi ji ant žemės pravirko... Šiltos Monikos ašaros susigėrė į išdžiuvusią žemę. Myliu... myliu jį tą senąjį savo draugą, tik kur jis?..
Tyla...
              Aštuonioliktoji svajonė – ryto klajonės
Nurimusios pušys tylėjo, tylėjo ryto dangus, Monika parklupusi meldė, ieškojo savojo žmogaus... Tik deja, jo nerado ir tyli liūdna ir susimąsčiusi grįžo į namus... Užsklendė duris, užtraukė langines išjungė telefoną ir užsidegusi žvakę prasėdėjo prie tuščio balto popieriaus lapo, ant kurio buvo užrašiusi: “ Kas ji ta meilė“, kur ją rasti?
Ak meilė...
Svajota, dainuota, šaukta ir verkta...
Ak meilė tylėta, kalbėta naktine malda...
Meilė – tyli, abejinga šilta ir gera...
Svajota tyliam vakare:
Ateina ji paprasta su balta gėle
Sėda šalia ir tyli...
Tik žvaigždės šoka danguje, o ji tik tyli
Žvelgia gilios juodos akys į mane
Meilė- Kas ji?
Paprasta, artima ir šilta...
Gal lakštingalos giesmė pro langą įleista,
O gal rūko tiršta migla,
Apgobusi jaunus pečius?..
Meilė stovi šalia išdidi, kaip
girios ąžuolas stiprus...
Iškankinta, sugrįžus iš tolių
Ji mano meilė - mano svajonė...
Ne, nenoriu, kad meilė būtų tik svajone, ne noriu mylėti  ir turėti ją šalia, bet kur surasti meilę, kur? Žvakės liepsna blaškėsi, kariavo su saulės spinduliais, Monika neįsileido saulės tą dieną į savo namus, nieko niekam ji nesakė tik tyli vaikščiojo ir vis galvojo kas ji? Kur ji ta vienintelė, meilė...