Prarasta meilė

Per šv. Bonifacą vienkiemyje vėl giminių susibūrimas. Yra atvažiavusi ir Onutė, bet šį kartą su visai kitokiom naujienom. Kaip ir visas žinias, taip ir tą, kurią Domas paskelbė tarp žmonių miestelyje, kad pinigai atsirado ir Genutė nekalta, ji netruko sužinoti iš giminaitės davatkėlės Agutės. Iš tos pačios, kuri ir apie vagystę su pagražinimais papasakojo.
- Tu žinai, kai pernai kalbėjom apie tą mergelę, pasirodo ji visai nekalta – apgailestaudama Onutė pasakė Jono motinai. – Kaip greitai galima apkalbėti žmogų. Kai prispyrė gerai berną Petrą su kunigu ir su policija, tai ir atidavė – ir vėl neapsieidama be pagražinimų dėstė moteriškė. – O kaip visi šnekėjo „viską vagia, visur vagia“. Tik ir klausyk, ką žmonės šneka.
- Bet tu tik Jonui nieko nesakyk – pašnibždomis paprašė motina. – Jam geriau apie tai nieko nežinoti.
  Bet Jonas viską sužinojo iš sesers Liusės ir neberanda sau vietos. Kaip jis taip aklai tomis kalbomis patikėjo? Nepasišnekėjo su pačia Genute, gal jie būtų viską išsiaiškinę. Turėjo paklausyti, ką ji pati apie tai pasakytų. Jis tik įsiuto, įsikalė į galvą, kad tai apsukri mergšė, viliokė vagilė ir dar, dievai žino, kokia... Jis taip nuoširdžiai ją mylėjo, o ji išniekino jo meilę, pavertė kvailiu, pažemino visų akyse. Ką ir bekalbėt – buvo baisiai įžeistas. Dar ir dabar, prisiminus tą laiką, jam užverda kraujas. Jau viskas. Graužkis nesigraužęs, nieko nebepadarysi. Ką ji pati turėjo pagalvot, matydama tokį jo elgesį?  Važiuodamas į pieninę, sėdėdavo kaip koks kvailys galvą tarp kelių nuleidęs ir tylėdavo, vietoj to, kad pasikalbėtų, išsiaiškintų. Kiek praleista progų pasiklausti ir sulaukti atsakymo... Ne, ji jau niekada jam neatleis. Ir gerai padarys. Taip ir reikia tokiam avinui.
Be to ir Liusės vestuvės...  Tris dienas šokom, dainavom linksminomės, o ji sėdėjo kažkur viena, visų atstumta ir paniekinta. Ką ji turėjo iškentėt, vargšė mergaitė. Niekada neatleisiu sau, kad praradau jos meilę.
  O vis gi... Jei dabar dar susitikus, nuoširdžiai pasikalbėjus, atsiprašius...  Jei ji dar tebemyli... Bet kas gi gali jį tokį mylėti?  Ko jis dar tikisi, taip padaręs? Baigta, viskas prarasta ir nėra ką kaltint – tik save.
  Štai kaip baigėsi jo pirmoji meilė. Ir tik per jo puikybę... Ar taip viską ir palikti ir nieko daugiau nedaryti? Likt su žaizda širdyje visą gyvenimą? Ne, susitikt, pasimatyt, atsiprašyt – jis privalo. Ji turi žinot, kad yra ne visiškas niekšas, supranta savo klaidas, kad vis dar ją tebemyli ir prašo atleidimo. Kitaip jis niekada nenusiramins.
- Teta, - staiga sugalvojo jis - padėk man susitikti su ta mergaite, kuri pernai kaimynystėje tarnavo. Tu ją žinai, ji nuo jūsų krašto – paprašė Jonas Onutės, kai ši jau rengėsi išvažiuoti.
- O kam tau reikia?
- Nieko neklausinėk, tik padėk. Labai prašau. Man labai, labai reikia – maldavo Jonas. – Sužinok, kur ji yra, kokioj vietoj tarnauja Visur surasiu – arti ar toli.
- Man atrodo, kad ji niekur šiemet netarnauja arba kur nors labai netoli. Sekmadieniais vis matau miestelyje.
- Tikrai?
- Žinai ką, atvažiuok tu per šv. Roką. Pas mus patys didžiausi atlaidai. Tikriausiai ji bus bažnyčioje, tada ir susitiksi, jei taip nori.
- Taip ir padarysiu, – nudžiugo Jonas – būtinai atvažiuosiu.
- O kam ji tau?
- Pasakysiu tik tada, kai ją susitiksiu – pažadėjo vaikinas. – Pirmiau man reikia su ja pasikalbėti.


- Na ką pasakysi, Genute, kaip tau pasirodė mano viengungio gyvenimas? Ar pastebėjai, ko pas mane trūksta? – Paklausė Balys, išlydėdamas viešnias.
- Labai gražiai gyveni, nėra ką sakyt. Nieko netrūksta – gyrė Genutė. – Ir vieta graži, ir sodas pilnas. Ar visada taip būna?
- Ne kiekvienais metais, bet kai sodas didelis, tai visko užtenka.
- Ir tie aviliai bitėms – kaip žaisliukai. Gražu pas tave. Visur tvarka, švara, visko pilnas gyvenimas. Kaip tau taip sekasi? Kiti valakus valdo ir skursta, o čia kaip dvare.
- Jeigu būtų šeimininkė, viskas atrodytų dar geriau.
- Pats kaltas, ko lauki?  Negi negalėjai iki šiol susirasti sau šeimininkės? Matyt labai renkiesi?
- Tekėk už manęs, Genute, štai ir būsi mano šeimininkė.. Tokią žmonelę aš labai mylėsiu, ant rankų nešiosiu – staiga ištarė Balys susijaudinęs.
- O kam mane ant rankų nešiot? Ar aš nesveika? – juokėsi Genutė. – Dar savo kojomis galiu vaikščiot, dėkui Dievui.
- Tu nesijuok. Tai reiškia, kad aš tave labai labai mylėsiu – jau visai rimtai prašneko kūmas. - Norėjau siųsti piršlius, bet pagalvojau, kam to reikia. Seniai pažįstami, galim ir taip pasišnekėti.
- Tu gerai pagalvok, kol ne vėlu. Aš labai biedna nuotaka. Nieko neturiu, taip kaip stoviu. Ar nebus paskui sunku su tuo susitaikyti? Ar nesigailėsi tokią neturtingą vedęs?
- Dieve apsaugok – net nusigando Balys. – Mano galvota ir pergalvota. Nieko mums netrūks, užteks visam gyvenimui.


  Per Roką pas tetą Jonas atvažiavo anksti. Po rytmetinės ruošos jie visi išvažiavo į miestelį. Metas ankstyvas, bet vieškelis pinas pėsčių ir važiuotų. Visi traukia į atlaidus.  Atvažiavę prieš mišias, dulkėtas skrandas,  skaras ir lauktuves sunešė į davatkėlės Agotos pirkią. Kaip kiekvienais metais, taip ir dabar apsistojo čia ant „gaspados“. Kai paskambino mišiom, visi patraukė į bažnyčią. Žmonių buvo pilna net šventoriuje.
- Tokia daugybė žmonių, kaip gi dabar pamatyti Genutę? – rūpinosi Jonas ir vis žvilgčiojo į moterų pusę. Jei dabar nesusitiktų, tektų atvažiuot paprastą dieną. Jo ryžtas neturi nueiti niekais.
  Kai iš bažnyčios pasipylė žmonės, Jonas atidžiai stebėjo, nenuleisdamas akių nei nuo durų, nei nuo laiptų. Ir neveltui... Juk ji gražiausia iš visų... Sunkiai irdamasis pro žmones, jis pagaliau atsidūrė prie jos.
- Genute – pašaukė Jonas ir po akimirkos paėmė ją už rankų.
- Viešpatie, Jonas. Kaip tu čia atsiradai? – vos ištarė mergaitė iš susijaudinimo.
- Atvažiavau tavęs pamatyti – nė kiek nemelavo Jonas.
- Kai buvau nuo tavęs per porą žingsnių, tada kažkodėl nenorėjai manęs matyti – kiek galėdama slėpė jaudulį Genutė.
- Kaltas, kaltas už viską. Prisipažįstu. Už tai ir norėjau pamatyt ir atsiprašyt. Atleisk man, Genute, kad tave įskaudinau. Patikėjau kvailais plepalais. Patikėjau, įsižeidžiau, supykau, bet visą laiką tave mylėjau. Pykau ir mylėjau.
- Palauk, palauk. Kokiais plepalais? – iš kart nesusigaudė Genutė.
- Ach, nenoriu nė prisimint. Neturėjau aš patikėt, bet tu neįsivaizduoji, kaip man buvo skaudu. Pasijutau paniekintas, apkvailintas. Tada man atrodė, kad tu manęs nė nemylėjai, o norėjai tik prisiviliot, siekdama sau naudos.
- Tai štai kas – pagaliau viską suprato Genutė. – Pasirodo, kad jau ir jus pasiekė tos apkalbos. Aš po šiai dienai galvojau, kas gi galėjo atsitikti? Labai buvo sunku...
- Atleisk, Genute. Aš tada taip nuoširdžiai tave mylėjau, o man pasirodė, kad tavo meilė netikra. Ta žinia taip netikėtai užgriuvo, sudrumstė mano širdį ir aš pasikarščiavau. Būk gera, pasistenk mane suprasti. Nepyk.
- Nepykstu nė trupučio. Ir puikiai suprantu – nuramino jį Genutė. – Atvirkščiai, aš net džiaugiuosi. Kai tik sužinojau priežastį, iš kart palengvėjo. O galvojau...
- Jei nepyksti, gal gali atleisti? – nudžiugo Jonas. – Ar dar tebemyli mane?
- Kaip mylėjau – taip ir tebemyliu ir  visą laiką mylėjau – prisipažino mergaitė – tiktai...
- Nieko daugiau nebesakyk – pertraukė jis. – Jeigu taip, tai tekėk už manęs. Bet ką gi mes čia gatvėje kalbam – staiga susigriebė. – Čia ne vieta tokioms kalboms. Eime, kur nors pasėdėsim, pasitarsim, ką toliau daryt. Dabar jau yra apie ką pakalbėt ir pagalvot.
  Genutė nuleido galvą, akys buvo pilnos ašarų. Ji kiek patylėjo, po to pažvelgė į Joną ir pilnu kančios balsu ištarė:
- Ne, Jonai, niekur aš neisiu... Netekėsiu už tavęs... Juk jau kartą tu  nepatikėjai manim. Kas žino, kaip gyvenime dar gali nutikti?
- Kaip gi taip? Ko gi verti tavo žodžiai apie meilę? – priblokštas kalbėjo Jonas. - Juk čia išdavystė...
- Kaip nori, taip galvok, o aš jau eisiu... Sudie... – Genutė  apsisuko,  minutėlę stabtelėjo lyg dvejodama, o paskui įsiliejo į plūstančių iš šventoriaus žmonių minią.
  Jonas stovėjo,  žiūrėjo į nueinančią mergaitę ir matė, kaip trūkčiojo  smulkučiai jos pečiai.
- Praradau pirmą ir vienintėlę savo gyvenimo meilę...