II dalių ir IV paveikslų drama.
Veikėjai.
I paveikslas:
Nora – dvidešimt šešerių metų pesimistė, linkusi į depresiją
Helena – penkiasdešimties metų sulaukusi moteris, Noros motina.
Frenkas – penkiasdešimt vienerių metų, Noros tėvas.
Leonardas (Leo) - dvidešimt trejų metų studentas, trumpam sugrįžęs namo, Noros brolis.
II paveikslas:
Nora.
Gydytojas.
Leonardas.
Klaudijus – dvidešimt septynerių metų Noros vaikinas.
III paveikslas:
Helena.
Frenkas.
Nora.
IV paveikslas:
Helena.
Frenkas.
Leonardas.
Nora.
I dalis.
I paveikslas.
(Scenoje rodoma didelė, erdvi, tačiau pustuštė svetainė. Scenos viduryje stovi staliukas, ant jo guli senų laikraščių krūva ir keli neplauti kavos puodeliai. Netoli staliuko stovi du foteliai. Scenos gilumoje matosi didelės stiklinės durys, pro kurias turėtų matytis, kas dedasi, kai aktoriai išeina „laukan“. Scenos kairiajame šone – durys į Noros kambarį. Scenos dešiniajame šone – durys į Leo kambarį. Pakilus uždangai, Frenkas ir Helena sėdi foteliuose. Helena geria arbatą, Frenkas nuo ant stalo gulinčios krūvos pasiima laikraštį ir pasislepia už jo)
HELENA: Ar padėsi kada nors tą laikraštį?
FRENKAS: Ne. Man juk įdomu, kas naujo atsitiko pasaulyje.
HELENA: Šituos laikraščius Nora iš darbo parnešė prieš mėnesį.
FRENKAS: Tikrai? (sulanksto laikraštį ir padeda atgal) Beje, o kur vaikai?
HELENA: Nora turėtų būti darbe, o Leo kažkur išėjo, matyt, pas draugus.
FRENKAS: Nora vis dar darbe?
HELENA: O kas čia nuostabaus?
FRENKAS: (pasižiūri į ant jo riešo esantį laikrodį) Na, ji turėjo grįžti prieš dvi valandas.
HELENA: Gal kur užtruko, ir prašau, nepradėk išsigalvoti teorijų, kur ji galėtų būti.
FRENKAS: Man dėl jos neramu.
HELENA: (padeda arbatos puodelį ir atsisuka į Frenką) Kodėl? Tu kažką žinai?
FRENKAS: Pastaruoju metu jos dvasinė būsena mane verčia nuogąstauti.
HELENA: Jeigu kažkas būtų nutikę, Nora tikrai man būtų papasakojusi.
FRENKAS: Nemanau. Spėju, kad girdėjai, kaip naktimis ji verkia?
HELENA: (susirūpinusi) Ne.
FRENKAS: Gaila, kad negirdėjai. Tikrai nesakytum, kad jai viskas gerai.
(Tuo metu kai kalba Frenkas, pro stiklines duris įeina Nora.)
NORA: Sveiki visi. (prieina prie stalo ir numeta ant jo rankinę) Apie ką čia kalbėjot? Kam čia ne viskas gerai?
FRENKAS: Apie nieką nekalbėjom, vaikeli, apie nieką...
HELENA: Apie kaimynų dukterį kalbėjom.
NORA: (įtariai, tarsi būtų supratusi, kad buvo kalbama apie ją) Juk mūsų kaimynai neturi dukters. Jie turi sūnų.
HELENA: (sutrinka) Na...
NORA: (įsiunta, pagaliau supratusi, kad tikrai buvo kalbama apie ją) Po velnių, nemeluokit! Kalbėjot apie mane, tiesa? Leiskit paklausti, kas su manimi negerai, kad reikia aptarti tai šeimos ratelyje?
FRENKAS: Vaikeli, nusiramink.
NORA: Ne! Negaliu pakęsti, kai su manimi elgiatės lyg su mažu vaiku! Man jau nebe treji, atsipeikėk, motin, dėl Dievo meilės!
FRENKAS: (griežtai) Kol gyveni po mano stogu, šitaip su motina kalbėti tau draudžiu!
NORA: O taip, dabar prasidės pastabos apie tai, kad aš, savanaudė egoistė ir išnaudotoja gyvenu savo gerųjų, dorųjų tėvelių bute, kadangi nenoriu prarasti visų patogumų, ar ne? Jeigu kas nors nepatinka, galiu tučtuojau susirinkti daiktus ir išeiti! (Nueina į savo kambarį ir trenkia durimis)
(Helena pravirksta, Frenkas bando ją paguosti)
HELENA: Eik, daryk ką nors! Ar nematai, kad ji ketina išeiti?
FRENKAS: Tegul eina. Pasivaikščios ir pareis. Be to, negi pirmas kartas?
HELENA: Ir tu leisi jai išeiti?
(Tuo metu, kai jie kalbasi, namo grįžta Leo)
LEO: Iš kur čia toks triukšmas? Girdisi už kelių kvartalų!
FRENKAS: Eilinis tavo sesers sukeltas skandalas.
LEO: Ak, taip. Turėjau susiprasti. Kas šįkart?
HELENA: Tavo sesuo grįžusi išgirdo, ką mes apie ją kalbėjom. Ir...
LEO: Pasiuto. Eilinį kartą.
FRENKAS: Dabar ji kraunasi daiktus ir ketina iš čia kraustytis.
HELENA: Leo, nueik pas ją, tik tu sugebi ją atvesti į protą.
(Leo nueina į Noros kambarį)
FRENKAS: Tikėkimės, bent jam pavyks ją atkalbėti.
HELENA: Nemanau, dabar ji tikrai įniršusi.
(Leo grįžta pas tėvus)
LEO: Nieko doro nepavyko nuveikti. Ji neklausė net manęs.
HELENA: (Frenkui) Aš tau sakiau!
LEO: Nieko tokio, pasivaikščios ir grįš, nepergyvenkit.
FRENKAS: Aš tavo motinai sakiau tą patį.
(Leo pasklaido ant stalo esančius laikraščius ir išeina į savo kambarį. Jam išėjus, iš savo kambario išeina Nora, nešina lagaminu)
NORA: Tai ką? Likit sveiki. Atsisveikinkit už mane su Leo. Buvo malonu kartu su jumis gyventi, galbūt dar pasimatysime. Nors negarantuoju. (plačiai nusišypso, tarsi būtų ką nors sumaniusi)
HELENA: Vaikeli, ką tu sugalvojai?
NORA: (šypsosi) Nieko, mama, nieko. Iki. (išeina per stiklines duris. Noros tėvai žiūri ton pusėn sumišę, tarsi nesuprasdami, kas ką tik nutiko)
LEO: (iškiša galvą pro kambario duris) Mama, kur mano... (nutyla, pamatęs susikrimtusius tėvus) Nora jau išėjo?
HELENA: Taip. Ir aš nujaučiu, ji kažką sugalvojo.
LEO: Nesijaudink, tavo nuojauta visada tave apgauna. (vėl užsidaro savo kambaryje)
(Staiga iš toli pasigirsta Noros balsas, kuris skamba taip, lyg Nora būtų labai aukštai)
NORA: (balsas) Mama!
HELENA: Tai juk Nora! (išbėga „laukan“ pro stiklines duris. Matosi kaip jos veidas persimaino iš siaubo) Nora, nekrėsk juokų!
NORA: (balsas) Labas, mama!
HELENA: Tučtuojau lipk žemėn!
NORA: (balsas) Iki, mama! (pasigirsta Noros juokas ir duslus smūgis)
(Helena sukrėsta grįžta į svetainę)
FRENKAS: Kas nutiko? (Helena nieko neatsako, susmunka fotelyje) Helena, kas atsitiko?
HELENA: (neaiškiai) Nora iššoko...
FRENKAS: (pertraukia) Ji gyva?
HELENA: Nežinau.
(Tamsa)
II paveikslas.
(Noros kambarys. Scenoje tvyro prieblanda. Scenos kairiajame šone stovi knygų lentynos. Dešiniajame šone stovi didelė spinta. Ant grindų išmėtyti drabužiai, bylojantys apie ne per seniausią Noros apsisprendimą išsikraustyti. Scenos viduryje stovi lova, joje guli Nora, apsivilkusi seną chalatą. Galima pamanyti, kad Nora miega, tačiau ji guli atmerktomis akis, ir spokso į lubas. Į Noros kambarį įeina Helena su pusamžiu vyriškiu – Gydytoju.)
HELENA: (tyliai, kad Nora neišgirstų) Štai ji.
GYDYTOJAS: (tyliai) Neatrodo labai sveika.
HELENA: (tyliai) Na, žinote, po to ką ji padarė, niekas iš mūsų šeimos neatrodo labai sveikas.
GYDYTOJAS: (tyliai) Suprantu, suprantu.
NORA: (garsiai) Ko jums reikia?
(Helena ir Gydytojas krūpteli – jie galvojo, kad Nora miega)
HELENA: Vaikeli, išgąsdinai mus, galvojom, kad miegi.
NORA: Pasirodo, suklydai. (Gydytojui) Ko jums reikia? Negi būsite dar vienas iš tų kvailų psichologų, kuriuos mano tėvai pasiuntė ištirti mano dabartinę psichinę būseną?
GYDYTOJAS: Bijau, kad taip, panele.
NORA: (atsisėda lovoje) Tuomet galite eiti, ir nebegaišti savo brangaus laiko.
GYDYTOJAS: Panele...
NORA: Nešdinkitės.
HELENA: Nora, vaikeli...
NORA: Mama, tu jį čia atvedei, tu jį ir išlydėsi. Dabar pat.
HELENA: Nora...
(Nora nebeišlaikiusi nuo lovos pasiima pagalvę ir sviedžia į daktarą)
NORA: Dinkit!
(Gydytojas gūžteli pečiais ir kažką niurnėdamas išeina)
HELENA: Nora, pas tave dar atėjo...
NORA: (pertraukia) Jeigu dar viena gydytojas, gali tučtuojau siųsti jį atgal. Man viskas gerai.
HELENA: Ne, vaikeli, pas tave Klaudijus atėjo.
NORA: Tegul ateina.
(Noros motina išeina. Po kelių akimirkų įeina Klaudijus ir atsisėda Noros lovos kojūgalyje. Atrodo susikrimtęs)
KLAUDIJUS: Sveika.
NORA: Sveikas. Ko tau čia prisireikė?
KLAUDIJUS: Pasikalbėti.
NORA: Šitai tai aš supratau, kitaip čia tavo nė kojos nebūtų. Apie ką nori kalbėtis?
KLAUDIJUS: Metas visa tai baigti.
NORA: (nesuprasdama) Ką baigti?
KLAUDIJUS: Mūsų draugystę.
NORA: Mat kaip.
KLAUDIJUS: Bet jeigu tu vėl sugalvosi...
NORA: (pertraukia) Klausyk, aš ne iš tų, kurios vienąkart nepavykus, žudosi antrąkart.
KLAUDIJUS: Ačiū, kad nešantažuoji manęs savižudybe. Man palengvėjo. O dabar iki. (Atsistoja ir išeina.)
NORA: Tik pamanykit! Jis ką, galvoja, kad aš dėl jo žudysiuos?
(Įeina Leo, pamato ant grindų numestą pagalvę ir ją paėmęs sviedžia Norai. Ši ją sugauna ir nusikvatoja)
LEO: (atsisėda ant lovos šalia sesers) Girdėjau, kad pavaišinai daktarą smūgiu iš pagalvės?
NORA: (nusišypso) Patvirtinu šiuos kaltinimus.
LEO: Tai nebuvo subrendusio žmogaus, ar kaip tu tai vadini, poelgis.
NORA: (juokiasi) Užtat buvo smagu! Ypač smagu buvo pamatyti motinos veido išraišką.
LEO: (rimtai) Bet vis dėl to, taip pasielgti buvo bjauru.
NORA: Kaip pasielgti?
LEO: Na, taip kaip pasielgei tu. Tu laimės kūdikis – nė kaulelio nesusilaužei.
NORA: Tai tebuvo bandymas... Bandymas kristi.
LEO: Bandymas kristi ir ištikšti ant asfalto? (juokiasi)
NORA: Galima apibūdinti ir šitaip. (juokiasi)
LEO: Nors ir vyresnė už mane, bet kvaiša kokių reta.
NORA: Patylėk. Jeigu esi mano brolis, tai dar nereiškia, kad negaliu tavęs pavaišinti smūgiu iš pagalvės.
LEO: (pasislenka arčiau sesers ir ją apkabina) Kvaiša.
(Tamsa)
II dalis.
III paveikslas.
(Vėl rodoma Noros tėvų buto svetainė. Niekas nepasikeitę. Įsižiebus šviesoms, Helena ir Frenkas sėdi foteliuose. Po kelių akimirkų iš savo kambario išeina Nora – išblyškusi, vis dar su tuo pačiu chalatu)
NORA: Mama, kur Leo?
HELENA: Kiek kartų sakiau jo vardą tarti normaliai?!
NORA: Gerai jau, nestūgauk. Mama, kur Leonardas?
FRENKAS: Kažkur išėjo.
NORA: (su pašaipa) Keista. Nežinojau, kad tu mano mama. Visąlaik maniau, kad tu – mano tėtis.
HELENA: Nora, nustok mus erzinti.
FRENKAS: Helena, nesvarbu. Aš išeinu į darbą. Viso. (išeina pro stiklines duris)
(Nora atsisėda į fotelį, kuriame sėdėjo tėvas ir pasiima vieną iš laikraščių)
NORA: Iš kur čia šitie seni laikraščiai? (padeda laikraštį ant stalo)
HELENA: Pati kažkada parnešei iš darbo.
NORA: (susimąsto) Iš tiesų, kaip seniai nebuvau darbe...
HELENA: Paskutinį kartą buvai prieš porą savaičių.
NORA: Kaip puikiai tu viską atsimeni.
HELENA: Vaikeli, nepradėk.
NORA: Pirmą kartą gyvenime neturiu apie ką su tavimi kalbėt.
HELENA: Nora, ir kada tu nustosi mus erzinti?
NORA: Nieko aš neerzinu, mama, neišsigalvok. Aš konstatuoju faktus.
HELENA: O, taip.
(Staiga iš Leo kambario pasigirsta skambantis telefonas. Nora kyla nuo fotelio norėdama nueiti atsiliepti, tačiau motina ją sulaiko)
HELENA: Aš nueisiu. (Nueina į Leo kambarį)
NORA: Įdomu, kas skambina. Veikiausiai nauja Leo draugužė, jis keičia jas kaip kojines.
(Grįžta Helena. Jos veidas persimainęs, jame galima įžvelgti šoką, baimę ir nepatiklumą)
NORA: Mama, kas nutiko?
HELENA: (isteriškai nusijuokia) Mūsų šeimos neapleidžia nelaimės.
NORA: Mama, kas yra?
HELENA: Tavo brolį ką tik...
NORA: (pertraukia) Kas, mama?
HELENA: Tavo brolio nebėra.
NORA: (netikėdama) Meluoji!
HELENA: O kam man meluoti? (pravirksta. Nora ją apkabina)
NORA: Tėtis jau žino?
HELENA: Nežinau, matyt, kad ne.
(Nora išeina į savo kambarį. Jos akyse žvilga ašaros)
NORA: (balsas) Šįkart tai bus bandymas skristi!
HELENA: (sustingusi) Nora, ne!
(Pasigirsta duslus smūgis)
HELENA: (tyliai) Nora... Ką tu padarei?.. (sukūkčioja)
(Tamsa)
IV paveikslas.
(Noros tėvų buto svetainė. Abu tėvai sėdi foteliuose apsirengę juodai. Iš jų veidų matyti, kad jie ne visai susitaikę su mintimi, kad jų vaikai mirė)
HELENA: Kaip mes dabar gyvensim?
FRENKAS: Kažkaip juk reikės gyventi, niekur nesidėsi.
HELENA: Ir kas galėjo pagalvoti...
FRENKAS: Niekas negalėjo pagalvoti, Helena, niekas.
HELENA: Abu mūsų vaikeliai...
FRENKAS: Dabar mes vienui vieni.
HELENA: Baisu, ar ne?
FRENKAS: Liūdna.
HELENA: Ne tas žodis.
FRENKAS: Bus niūroka be tų nuolatinių Noros spektaklių, ar ne?
HELENA: (liūdnai nusišypso) Taip.
(Staiga į sceną įeina Nora ir Leo, apšviesti melsvos šviesos, panašios į mėnesieną, Helena atsisuka išgirdusi triukšmą. Frenkas nereaguoja, nes jis vaikų nemato – tai tik Helenos vaizduotės padariniai)
FRENKAS: (atsisuka į žmoną) Helena, ko nutilai?
HELENA: (žiūri ton pusėn, kur stovi jos vaikai) Frenkai, tai jie... Nora ir Leo.
FRENKAS: (netikėdamas) Tu tai tik įsivaizduoji.
HELENA: (nusijuokia) Ten juk mūsų vaikai, jie gyvi! (pakyla nuo fotelio, nori bėgti pas vaikus)
FRENKAS: (ne juokais išsigandęs) Helena, sėdėk vietoj!
HELENA: Jie gyvi!
(Frenkas bando nuraminti žmoną, tačiau ji nenurimsta. Galų gale Helena pravirksta. Frenkas ją apkabina)
UŽDANGA.