Kampe, ten kur musės ilsisi pilkose siūlėse, stovi nuo neatmenamų laikų (o kur čia atminsi, kai dar vaikystė ant sprando sėdi ir plaukus taršo, nenori draugaut su jaunyste, o brandai rodo šokolade ištepliotą špygą)... Aa taip, stovi spinta ne spinta, gal skrynia ar komoda, žodžiu, stačiakampis baldas. Tuščiaviduris toks, atsidarantis tik gražiai paprašytas. Tas „gražiai“ yra ilgas kratymas užsispyrusio baldo, keiksmai ir penkias minutes trunkantis beldimas, kol durys su trenksmu atsidaro ir apima beviltiškas čiaudulys nuo begalės dulkių ir kvapų. Vietos beveik nebėr, nes prigrūsta visko, kas nors truputi miela širdžiai ir protui ar naudinga (vis tikimės, kad vieną dieną prireiks). Kai pritrūksta vietos knygoms pasižadu sau, kad išmesiu viską iki smulkiausio akmenuko, ploniausio atviruko, bet nors užmušk, liežuvis apsiverčia, o ranka nepakyla.
Kuom gali būt naudingas toks a la retro kratinys? Neatsakysiu tvirtai, bet kai žaidi slėpynių su rytojum, o kartais ir šiandiena spinta/komoda puikiai pasitarnauja. Tik bėda ta, kad kai prisižaidus jau ketini atsisveikinti, baldas tavęs nė neketina paleist. Lyg surakina ar supančioja grandinėm, ne per storiausiom, bet vis dėlto, užtektinai stipriom, kad noras matytis su šiandien ir rytoj pradėtų blėsti.
Nee, čia ne savižudžio sapalionės, o tokia truputi priklausomybė nuo vakarykščių įvykių, retkarčiais pasireškianti kiekvienam, kas kažkada buvo stačia galva pasinėręs į „dabar“.