Prarasta meilė (tęsinys)

Namuose buvo šiokių tokių pokyčių. Toje pelkėje, kuri nuo pat jų kaimo driekėsi beveik iki pat miestelio, buvo kasamos durpės. Ten reikėjo darbininkų ir Genutė užsirašė darbams. Tarnaut niekur neišėjo, o nuo ankstyvo pavasario stojo prie durpių. Darbas primityvus, viskas rankomis. Dirbt nelabai sunku, bet visą dieną išstovėt vandenyje, o ypač, kai pavasarį vanduo dar šaltas tebėra, labai šąla kojos. Per pietų pertrauką kol pavalgo, palaksto po pievą, užsitrenkia kiek, o paskui ir vėl į vandenį iki pat vakaro. Bet taip tik pavasarį, o vasarą per karščius net malonu po pelkę braidyti.
  Dirbdama tokį nuobodų ir begalinį darbą, Genutė dažnai prisimindavo širdžiai mielus susitikimus su Jonu, jųdviejų kalbėtus žodžius, amžinos meilės pasižadėjimus.  Prisimindavo tą ankstyvą žiemos rytą, kai ji su ašaromis akyse atsisveikino su meile, kuri liko tolimame, tekančios saulės apšviestame vienkiemyje.

  Mėnesio pabaigoje Genutė gavo pirmą algą. Nedideli pinigai, bet vis tiek ne tai, ką ūkininkai moka. Sekmadieniai laisvi – gali nueiti į bažnyčią, o be to darbe ir draugių susirado. Su jomis net kartą į gegužinę buvo nuėjusi. Buvo labai smagu, bet įdomiausia – ją šokdino ir į namus parlydėjo Domas.
  Pas Balaišius Genutė nė karto nebuvo nuėjusi. Ir kaip gi ten eisi po tokių įvykių? Domo ji pasiteiravo, kaip mamos sveikata, kaip auga jos krikštasūnis Mariukas.
- Tai ko neateini pasižiūrėt? Pati pamatytum, koks užaugo.
- Pats žinai. Kaip aš galiu ten eiti?
- Ai, kada ten kas buvo ar nebuvo. Jau tiek laiko praėjo. Ateik, būsi viešnia.
- Nė negalvoju, o be to nėra nė kada. Per savaitę darbas, o paskui ir pailsėti norisi.
- Pyksti tu, aišku, ant mūsų. Aš suprantu tave.
- Pykstu, nepykstu, bet už tą neteisybę skauda širdį po šiai dienai. Per gyvenimą neužmiršiu. Bet ką dabar jau padarysi…
- O kaip iš vis  tau sekasi? Taip seniai bemačiau. Išgražėjusi. Visai nebe tokia, kokia pas mus buvai.
- Turėjau gerą duoną per paskutinius metus. Yra sviete ir gerų žmonių – nusijuokė Genutė.
- Klausyk, sekmadienį galėtume ir į bažnyčią kartu nueiti. Bus ne taip nuobodu. Juk eisi?
- Pamaldus koks pasidarei. Anksčiau toks nebuvai. Motina su botagu varydavo.
- Na į bažnyčią kaip į bažnyčią, bet į miestelį reikia nueiti. Vis pasižmonėjimas. Daugiau nieko ir nematom. Per dienas tik darbai, laukai, gyvuliai. Taip ir malamės.
- Gerai, galėsim nueiti, jei tik bus gražus oras – sutiko mergaitė. – Iki sekmadienio dar visa savaitė, maža kas gali nutikti.
    Sekmadienį į miestelį jie nuėjo ir grįžo kartu. Domas buvo linksmas, vis juokavo, pasakojo kaimo nutikimus, kol Genutės nebuvo. Pasirodo ir kūmas jos neužmiršo. Pas Balaišius būdamas vis teiraujasi apie ją. Dabar Balys su Balaišiais ne tik kūmai, bet ir bičiuliai. Jis kaip ir žadėjo, tą pavasarį po krikštynų padovanojo bičių spiečių krikštasūniui.
- Buvau jį sutikusi aną sekmadienį miestelyje. Užkvietė paragaut medaus – prisipažino Genutė nusijuokusi. – Vis dar kavalierius?
- Taigi kad kavalierius ir vis apie tave galvoja. Dabar, kai sužinojo, kad dėl tų pinigų tu nekalta… - netikėtai išsprūdo Domui. Jis tik staiga nutilo, pasimuistė ir bandė nukreipt kalbą, bet Genutė staiga sustojo ir, neleisdama toliau kalbėti Domui, šūktelėjo:
- Ką tu pasakei? Kodėl jis žino, kad aš nekalta? Iš kur jis žino?
- Na, gerai, pasakysiu. Aš visą laiką galvojau, kad reikia tau pasakyti. Užteks tylėti, tau už visus labiausiai reikia žinoti, kad pinigai atsirado – ryžtingai pasakė Domas. – Mama su tėvu tyli, nieko nesako, slepia, nenori apsijuokti. Tiktai kūmui papasakojo, kai vis apie tave klausinėja. Dėl tų dingusių pinigų nėra tavo kaltės. Aš  iš karto nelabai tikėjau, o paskui ir paaiškėjo, kad čia Petras nagus prikišo. Jis juos ir grąžino.
- Viešpatie! Pinigai atsirado, o jie ir toliau viską palieka, kad visas svietas žinotų apie mane, kaip apie vagilę. Kai apšmeižti ant visos parapijos, tai galėjo. Vietoj to, kad dabar paskelbtų, jog aš nekalta, tai tyli ir slepia. Ar jie bent supranta, ką reiškia biednai mergaitei tas apvaginimas? Dieve, tur būt širdis plyš nuo tokios naujienos – susiėmė mergaitė rankomis už krūtinės.
- Nesuprantu, ko alpsti? Tai ar čia bloga naujiena, jeigu mes žinom, kad tu nekalta? – nustebo Domas. – O jei nori, kad ir kiti sužinotų, tai aš pats tuo pasirūpinsiu. Būk rami. Reikia tik pasakyt vienam, kitam ir tuojau visi sužinos, nors po teisybei – blogos naujienos greičiau sklinda nei geros.
- Tas ir yra. Kad pinigus aš pavogiau – visi jau žino. Praėjo tiek laiko ir kitaip negalvoja, o kai dabar paaiškėjo, kad pinigai atsirado, tai ne visi ir supras apie kokius pinigus šneka. Pasenęs ir užmirštas reikalas – nesidžiaugė Genutė. – Gerai, kad nors kūmas žino teisybę.
- O ką, ar tau irgi jis rūpi? – dabar jau stabtelėjo Domas. – Senas bernas, netoli keturiasdešimties. Negali būti, tu jam per jauna. Tegu pasiieško sau lygių senmergių. Neduosiu aš jam pagrobt tokios kaimynkytės iš po pat nosies, tegu negalvoja. Grįšiu iš kariuomenės ir galėsim ženytis. Ar lauksi manęs, Genute? O gal per prastas aš tau?
- Ko laukt, kada kas bus, o kūmas jau šiandien ant medaus kviečia. Jis jau seniai atitarnavęs – pralinksmėjo Genutė.
- Jei nori, galim ženytis ir dabar. Nors jau būčiau ramus kariuomenėje žinodamas,  kad namuose manęs laukia tokia mergelė.
  Juokas juokais, bet apie kūmą Genutė dažnai pamąsto. Praėjo nemažai laiko, tačiau jis vis toks pat tiesus, jaunatviškai pasitempęs, tvarkingas. Sutikęs miestelyje mergaitę maloniai kalbina, visada į svečius užeiti kviečia.
Vieną sekmadienį Genutė, pašnekinusi draugę, susiruošė aplankyti kūmą.
(B. d)