Teatras

Pradžioje čaižus gongo garsas akimirkai užgula išlepintas žiūrovų ausis. Užkulisiuose slepiasi pradedančiųjų aktorių šurmulys, tačiau salėje sėdinčių žiūrovų plojimai jį nugali. Deja, neateina garsūs televizijos puošeivos ir neapdovanoja nugalėtojų... Santūriai atsiveria užsklanda ir aktoriai privalo vaidinti – tai, už juos, nusprendė scenarijus! Dirbtinių dūmų kamuolys įpučia miglą, o žiūrovai susižavi pigiu triuku. Nė vienas nedrįsta nusikosėti, nepaisant to, kad kas ketvirtas serga astma. Paskutinio gongo aidas pasislepia šienuose ir dūmų migloje paskęsta smalsūs žiūrovų žvilgsniai. Spektaklis prasideda.
  Įžanga, dėstymas, kulminacija, išvados... Pirmas, antras ir trečias veiksmai. Įprasta tvarka, tačiau aktoriai nauji. Gyvenimo tėkmėje dažnai užsimirštame, kad istorija kartojasi, tik veikėjai kiti...
  Kaip ir Šekspyro tragedijoje „Romeo ir Džiuljeta“, spektaklio pagrindiniai veikėjai pasiklydę meilės spąstuose. Tragedijoje atsispindi Savickio mintis: „Jei Dievas ką nori nubausti, Jis priverčia tą žmogų įsimylėti. “. Aktoriai tik vaidina meilę, bet porai iš žiūrovų, gyvenančiai „susimetus“ jau devynerius metus, toji suvaidinta meilė atrodo tokia tikra, tokia neregėta... Netgi meksikiečių serialai (kur meilė sunkiai įmanoma, tačiau yra pagrindinė serialų tema) neatstoja to, kas dedasi scenoje. Dveji pagrindiniai veikėjai: Jis ir Ji. Vardai nieko nelemia, jie nesvarbūs spektakliui, grožėkimės įvardžiais! Jis negali, bet nori ją turėti – klasikinė teatro dilema. Salėje įsiviešpatauja rimtis, žmonės grožisi reginiu, jaunas ūkininkas nusprendžia pervesti pusė savo ūkio teatrui. „Ak, kaip gražu prieš miegą būtų pavėpsoti į aktorių išblizgintus batus. “ – pagalvoja jis. Rimtis tįsta toliau... Iš Vilniaus Jaunimo teatro dar bando atbėgti R. Kazlas ir ją sunaikinti savitu humoru, tačiau jo bandymą palydi stiprios apsauginio rankos. Nėra ir negali būti juoko... „On-air“ dabar rimtas spektaklis, prašome tylos! 
  Viskas netikra, kažkur matyta. Net muzika iš baleto „Spragtukas“, tik aktoriai nauji... Gaila jie negali pasirinkti, kuris vaidins poną, kuris jo tarną. Scena – šventas dalykas. Bėk iš užkulisių, dabar tavo vaidmuo!
  Aktoriai daug kalba. O apie ką kalbėtų, jeigu būtų nebylūs?.. Nueik į mimikos teatrą. Tik nepyk, kad aktorių veiduose tiek daug pudros – jie slepia savo lūpas.
  Jis ir ji... Jis paima jos ranką ir pakelia arčiau dangaus, arčiau Dievo. Dievo nesimato, virš scenos kabo gražus nežinomo dailininko paveikslas su Jo atvaizdu, tad žiūrovai įtiki jį, jo nematę. Nekrikštyti žiūrovai staiga pasikrikštija – atsisako didžiosios nuodėmės, nors ateity padarys daug didesnių. Scenoje viskas taip gražu... Močiutė, sėdinti trečioje eilėje, apsiverkia – Sibire ji nematė tokio grožio.
  Jis ir Ji... Jis nenori nelaimingos pabaigos, bet režisierius jau nusprendė dėl jo nusižudymo. Teisybės nėra... Prieš jūsų akis gražus ir tikroviškas spektaklis, kur viskas kartojasi, tik aktoriai kiti.